Žinios šiandien pasiekiamos kaip niekada lengvai – užtenka vos kelių mygtukų paspaudimų ir atsiveria nesibaigiantis informacijos srautas: nuo įvairių vadovėlių, ekspertų straipsnių iki pasaulyje prestižiniais laikomų universitetų lektorių paskaitų.
Sėkmės istorijos apie be aukštojo išsilavinimo karjeros aukštumų pasiekusius žmones kursto diskusijas, ar šiandien aukštasis mokslas neprarado savo vertės, kelia klausimų, ar darbdaviams pakanka tik sukauptos kandidato darbinės patirties ir tinkamų asmeninių savybių.
Norintiems dirbti šiose srityse išsilavinimas – privalomas
Kauno kolegijos „Praktikos ir karjeros dienose“ dalyvavusių „Freda“ ir „Eglės sanatorija“ įmonių atstovės griauna iliuzijas, kad šiandien darbdaviams aukštasis išsilavinimas neužima svarbios vietos ir dalijasi informacija apie sritis, kuriose norint dirbti, žinias patvirtinantis diplomas yra privalomas.
„Nuolat tobulinant ir diegiant naujas baldų gamybos technologijas įmonėje sparčiai mažėja kvalifikacijos nereikalaujančių darbo vietų skaičius, auga specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, poreikis. Tai – inžinieriai automatikai, inžinieriai konstruktoriai, technologai, procesų kontrolieriai, logistikos, planavimo specialistai ir t.t.“, – apie tai, kokiose srityse jų įmonėje dirbantiems specialistams reikalingas konkretus išsilavinimas, sako „Freda“ personalo direktorė Renata Liumparienė.
„Dirbame tokioje srityje, kurioje negali dirbti neturėdamas konkrečios srities išsilavinimo. Tai dauguma pareigybių, pavyzdžiui, gydytojai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, kineziterapeutai bei masažuotojai, virėjai, administracijos darbuotojai ir kitų sričių specialistai. Net ir turint išsilavinimą, nuolatinis tobulėjimas yra viena iš mūsų sanatorijos vertybių, todėl mokslą ir savišvietą mes labai vertiname bei skatiname“, – pareigybes, kurioms būtinas išsilavinimas, vardija „Eglės sanatorija“ žmogiškųjų išteklių specialistė Paulina Čėliūtė.
Kodėl aukštojo mokslo studijų neatstos savarankiškai įgytos žinios
Retas sutiktų savo sveikatą patikėti savarankiškai žinias įgijusiam gydytojui, gyventi name, kurio statybomis rūpinosi savamokslis ar sėsti į lėktuvą, kurį pilotuoja keletą mokomųjų vaizdo įrašų peržiūrėjęs pilotas. Pasak R. Liumparienės ir P. Čėliūtės, savarankiškas mokymasis yra neatsiejamas nuo sėkmingos karjeros, tačiau tvirtus pagrindus tam pakloja kokybiškos aukštojo mokslo studijos.
„Pritariu, kad šiandien aukštųjų mokyklų diplomai šiek tiek nuvertinami, tačiau ne dėl to, kad darbdaviai mano, jog diplomai nereikalingi. Mokymo įstaigos turėtų koja kojon žengti su darbdaviais, atliepti specialistų poreikį. Darbdaviai taip pat turėtų prisidėti prie studentų mokymosi proceso: pasiūlyti studentams patrauklias praktikos vietas, organizuoti paskaitas mokymosi įstaigose arba savo organizacijose, pristatyti savo srities naujoves.
Kartais žmonės kandidatuoja į darbo vietą neatitikdami skelbimo reikalavimų, pvz., neturi reikiamo išsilavinimo. Tik labai retais atvejais tai pasiteisina (ir tik ne administracinėse pozicijose): iki šiol neturime nei vieno inžinieriaus ar technologo, kuris dirbtų savo darbą be specialaus išsilavinimo.
Nežinau, ar Jūs operuotumėtės pas chirurgą, kuris neturi reikiamo medicininio išsilavinimo?“ – retoriškai klausia „Freda“ personalo direktorė R. Liumparienė.
„Mano nuomone, šiandien ne tik savo srities specialistai, bet ir studentai sėkmingai semiasi informacijos iš papildomų šaltinių, tačiau tam yra būtina sąlyga: aukštasis mokslas jauniesiems specialistams padeda informacijos pagrindą po kojomis, kurio dėka tampa kur kas lengviau atsirinkti išties vertingą informaciją, įgauti disciplinos bei bendrai praplėsti savo akiratį. Negaliu sakyti, kad be aukštojo mokslo žmogus negalėtų pasiekti karjeros aukštumų – išties būna tokių išimčių, tačiau vadinu tai išimtimis, kadangi aukštasis mokslas yra kur kas daugiau nei tik profesijos įgijimas. Specialybės įgijimas suteikia mums platesnį pasaulio matymą, kritinį mąstymą, ryšių bei pažinčių su savo srities profesionalais, galimybę susipažinti su skirtingo pobūdžio institucijomis bei įgyti patirties ne tik savo profesijoje.
Atrankų metu tenka susidurti su kandidatais, kurie žinias įgijo patys. Tačiau mūsų atrankos yra įvairialypės: vienu atveju išsilavinimas yra privalomas, todėl kandidatų be jo nekalbiname, kitu atveju išsilavinimas yra reikalingas, tuomet išdrįstame kalbinti kandidatus, kurie neturi išsilavinimo, bet turi pozicijai atitinkamą darbinę patirtį − tokiu atveju pokalbių metu labai aiškiai galima pastebėti, kuris kandidatas išsilavinimą turi, o kuris ne. Na ir trečiuoju atveju, kuomet išsilavinimas mums nėra reikalingas, galime lanksčiai pažvelgti į kandidatą, tačiau, nepaisant to, asmuo, kuris kur nors mokėsi anksčiau, geriau geba tą informaciją valdyti ir panaudoti tinkamai“, – apie aukštojo mokslo svarbą kalba „Eglės sanatorija“ žmogiškųjų išteklių specialistė P. Čėliūtė.
Kandidato sėkmę lemia ne tik įgytas išsilavinimas
Nors įgyto aukštosios mokyklos diplomo darbdaviai nelaiko vieninteliu kandidato žinių kokybės garantu, tačiau pripažįsta, kad tai – svarbus kriterijus renkantis būsimą darbuotoją, užtikrinantis, kad specialistas turės būtiniausias žinias.
„Dokumento dėl įgytų žinių negalima laikyti 100 proc. kokybės garantu, nes išsilavinimas labai priklauso ir nuo studijuojančio: kiek jis pats domėsis dėstomu dalyku, ar bus motyvuotas įsitraukti į mokymosi procesą. Tačiau diplomas garantuoja, kad absolventas įgijo bent bazines tam tikros specialybės žinias, nes net ir pats nepažangiausias studentas, kad jį gautų, turi laikyti egzaminus, rašyti baigiamąjį darbą ir t.t.“, – mintimis dalijasi R. Liumparienė.
„Visuomet išsilavinimas turi eiti koja kojon su patirtimi. Tik šių dviejų aspektų akivaizdoje galime įvertinti žinių kokybę. Aukštosiose mokyklose vyrauja įvairūs standartai, skirtinga disciplina bei dėstymo kokybė, taip pat, kiekvienas žmogus yra individualus ir informaciją priima skirtingais būdais. Kalbinant kandidatus iš skirtingų mokymosi įstaigų, natūraliai akis nukrypsta į išsilavinimo skiltį bei tampa įdomu juos pažinti kaip žmones. Bendraujant su skyrių vadovais, taip pat galima išgirsti komentarus apie skirtingų mokymosi įstaigų studijų kokybę, vertinant juos per praktines ir kasdienes užduotis darbe. Pasidalinu ir pavyzdžiu: turime du kineziterapeutus su skirtingų įstaigų diplomais, tačiau vienas iš jų puikiai susitvarkytų su individualia kineziterapija, o kitas − ne. Tad atsakant į klausimą, ar diplomą galime laikyti kokybės garantu, iš dalies – taip, tačiau asmeninės savybės lemia ne mažiau“, – sako P. Čėliūtė.
Siekiant padėti studentams atsakingai planuoti savo karjerą, Kauno kolegijoje kasmet organizuojamos „Praktikos ir karjeros dienos“, kurių metu studentai gali atrasti darbo ir praktikos pasiūlymus, užmegzti ryšius su darbdaviais, geriau pažinti darbo rinką.
Straipsnis publikuotas „Kauno dienoje“.
