Pastaruoju metu matome nerimą keliančią tendenciją – universitetai žengia į koleginio mokslo teritoriją ir siekia vykdyti trumpąsias ar kolegines studijas. Jau stebime pirmuosius bandymus – Vytauto Didžiojo universiteto planus rengti sutrumpintas agronomijos studijas, Vilnius Tech perimtas Klaipėdos jūreivystės kolegijos funkcijas ar Mykolo Romerio universiteto iniciatyvas Marijampolėje.
Palankias sąlygas šiems procesams sudaro pati valstybė – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Vyriausybė. Turime sutikti, kad Švietimo ir mokslo įstatymas numato galimybę universitetams rengti koleginio lygmens specialistus, bet kiekvienai sričiai priskiria ir labai aiškias funkcijas bei esmines misijas. Tad kyla pagrįstas klausimas: kodėl Lietuvoje buvo vykdoma kolegijų reforma siekiant jas stiprinti, jei dabar matome priešingą kryptį – koleginių studijų iškėlimą į universitetus?
Situacija ypač paradoksali, turint omenyje visos sistemos demografinius pokyčius. Per pastarąjį dešimtmetį studentų skaičius aukštosiose mokyklose sumažėjo drastiškai: universitetuose – nuo 121 tūkst. iki 76 tūkst., kolegijose – nuo 48 tūkst. iki 28 tūkst. Tai reiškia, kad kolegijų sektorius prarado per 40 proc. studentų daugiau nei universitetai. Todėl bet koks papildomas spaudimas kolegijoms, įskaitant universitetų žengimą į jų funkcijų lauką, suniveliuoja skirtingų mokslo institucijų paskirtis, trinamos ribos tarp deleguojamų užduočių.
Finansavimas dar labiau didina disbalansą. Valstybės duomenų agentūrą byloja, kad kolegijoms tenkantis finansavimas vienam studentui siekia vos 4,3 tūkst. eurų, kai profesinėms mokykloms skiriama 7,6 tūkst. eurų, o universitetams – 10,9 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad kolegijos vieną studentą rengia 1,8 karto pigiau nei profesinės mokyklos ir net 2,5 karto pigiau nei universitetai. Ši disproporcija rodo ne tik nelygiavertį traktavimą, bet ir sisteminį kolegijų ignoravimą.
Binarinė aukštojo mokslo sistema Lietuvoje buvo pasirinkta sąmoningai. Jos esmė – aiškus funkcijų pasidalijimas: universitetai rengia fundamentaliųjų žinių specialistus, vykdo atitinkamus tarptautinius mokslinius tyrimus, vykdo eksperimentinę plėtrą, plėtoja profesionalųjį meną; kolegijos – taikomųjų kompetencijų profesionalus, kurių (darbdavių apklausų duomenimis) labai reikia darbo rinkai, ypač regionuose. Ši logika iki šiol veikė, kolegijos sėkmingai ruošia beveik visų studijų krypčių specialistus, įskaitant ir žemės ūkio.
Tačiau pastarojo meto sprendimai siunčia kitą žinutę – koleginis sektorius pačių universitetų yra silpninamas, o jo funkcijos, kaip studijų kryptys, perkeliamos universitetams. Tai daroma teigiant, kad „kolegijų pasiūlos nėra“, nors faktai rodo priešingai. Kauno kolegija, kaip ir Vilniaus bei Utenos kolegijos, rengia daugelio sričių profesinius bakalaurus, kurie atliepia būtent tą poreikį, apie kurį kalbama.
Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija savo motyvaciją grindžia tyrimu, darytu prieš penkerius metus ir rengtu pačių universitetų. Tad abejonės dėl tokio tyrimo objektyvumo yra pagrįstos. Dar daugiau, per penkerius metus iš esmės pasikeitė geopolitinė situacija, verslo poreikiai ir studentų pasirinkimai. Tuo metu naujausi Užimtumo tarnybos tyrimai ir darbo rinkos analizės liudija, kad koleginio lygmens specialistų poreikis nėra sumažėjęs – priešingai.
Nerimą kelia ir dar vienas aspektas – esminiai sprendimai priimami be konstruktyvaus pozicijų derinimo su kolegijomis. Yra atvejų, kai universitetai pateikia jau parengtus statuto pakeitimus Seimui, kuriais numatoma vykdyti kolegines studijas, taip sukuriant dviprasmybę aukštojo mokslo sistemos logikos ir galiojančių teisės aktų atžvilgiu. O dialogas tarp partnerių yra tik imituojamas. Organizuojami formalūs pasitarimai nieko nelemia, galutinis sprendimas priimamas toks, kokio reikia.
Jeigu valstybė tikrai mato profesinio bakalauro specialistų trūkumą, pirmiausia reikėtų kreiptis į kolegijas, kurios turi infrastruktūrą, laboratorijas, praktikų bazes bei patirtį ruošti būtent tokio profilio darbuotojus. Dirbtiniu intelektu grįstos technologijos dar sparčiau keičia darbo pobūdį, todėl daugeliui pozicijų reikalingos taikomosios kompetencijos, kurias efektyviausiai suteikia koleginis sektorius.
Kolegijos yra regionų vystymosi ašys. Jos užtikrina kvalifikuotus specialistus vietos verslams, sveikatos sektoriui, švietimui, inžinerijai ir socialinei sričiai. Jei jų funkcijas perims universitetai, Lietuvos regionai susidurs su dar didesniu specialistų trūkumu.
Todėl keliame esminį klausimą: ar valstybė tikrai renkasi kryptį, kuri stiprina kolegijas ir užtikrina kvalifikuotų specialistų rengimą regionuose, ar žengiama atgal naikinant kolegijų vaidmenį ir dubliuojant sistemas universitetuose?
Jei norime stiprios, aiškiai veikiančios, darbo rinkos poreikius tenkinančios aukštojo mokslo sistemos, turime išlaikyti jos binarinį modelį ir jo nepaneigti atskirais politiniais sprendimais.
Straipsnis publikuotas lrt.lt
