Nors meno galerijos po truputį ima atverti keletą mėnesių dėl karantino užvertas duris, išlikę ribojimai, papildomi saugumo reikalavimai tiek galerijoms, tiek lankytojams ir toliau skatina menininkus ieškoti naujų sprendimų ir galimybių savo kūrybą parodyti visuomenei. Bene labiausiai paplitusia alternatyva tapo virtualios parodos.
Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dėstytojos Sigutė Bronickienė ir Laura Slavinskaitė sutaria, kad nors parodų stebėjimas per kompiuterio ar telefono ekraną yra gera alternatyva, leidžianti pamatyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje eksponuojamus kūrinius, tačiau įprastų parodų tai neatstos.
Parodose susijungia įvairūs pojūčiai
Menų ir ugdymo fakultete dėstanti S. Bronickienė pastebi, kad virtualios parodos gali padidinti meno prieinamumą, ypač jei žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali išeiti iš namų, tačiau ne visas parodas galima visapusiškai atskleisti per kameros objektyvą.
„Neretai paroda – sudėtingas ir įvairiasluoksnis darinys, kuris susideda iš įvairių skirtingų medijų, besikeičiančio apšvietimo, garsų, netgi kvapų, ypatingos specifinės erdvės. Kartais ir pats žiūrovas įtraukiamas į kūrinį ir tampa jo dalimi. Dažnai sudėtingas menininkų idėjas, kūrinių santykį vienų su kitais, su erdve, kurioje jie eksponuojami, galima suvokti tik joje dalyvaujant. Labai svarbu suvokti parodos visumą. Virtuali paroda to niekada neperteiks“, – pastebi S. Bronickienė.
„Virtualios parodos niekada neatstos įprastų, nes jos neturi tos energetikos, auros, kurią sukuria gyva gera paroda. Nebent mokslas ir technologijos tiek pažengtų į priekį, kad sukurtų visą įmanomą geros parodos komplektą, o bendravimas, jausmai, įvairiausi emociniai ir fiziniai potyriai mums taptų nebesvarbūs“, – mintimis dalijasi dėstytoja.
Virtualios parodos turėtų papildyti įprastas, o ne jas pakeisti
Pasak Menų ir ugdymo fakulteto dėstytojos L. Slavinskaitės, virtualios parodos nėra naujiena, jos dar iki pandemijos smalsų žiūrovą sotino menu iš tolimiausių pasaulio kraštų.
„Tai yra šių laikų jėga, jog galime vienu paspaudimu atsidurti Paryžiaus, Niujorko muziejuose. Iš esmės yra neįmanoma aplankyti fiziškai viso demonstruojamo meno, tad virtualių turų galimybė praplečia žiūros, suvokimo lauką. Tik virtualybė turėtų papildyti, o ne pakeisti kontaktinį pasimatymą su menu. Ypač tuo menu, kuris yra kuriamas žmogaus rankomis. Tą prisilietimą, judesį ir yra kviečiamas įskaityti žiūrovas. Kūryba yra nepažinumo, amžinų fundamentalių klausimų narpliojimo erdvė. Tad ir jų patyrimas turi įvykti ne per dar vieną tarpininką – ekraną, o akis į akį susitinkant su kūriniu“, – pastebi Menų ir ugdymo fakulteto dėstytoja L. Slavinskaitė.
Alternatyva virtualioms parodoms – meno galerija po atviru dangumi
Liepos mėnesį Vilnius virto meno galerija po atviru dangumi. Šimto menininkų kūriniai buvo eksponuojami įvairiose miesto vietose, kuriose vilniečiai ir miesto svečiai galėjo išvysti įvairius meno kūrinius. Lankantis šioje neįprastoje meno galerijoje buvo galima išvysti ir L. Slavinskaitės paveikslą „Organizmas“.
„Džiaugiuosi, jog plakatas buvo atspausdintas didelio formato ir jo įspūdis neišblėso. Naujų formų pasirodymų iniciatyvos yra itin sveikintinos. Man, kaip projekto dalyvei ir meno mylėtojai, apskritai buvo įdomu tyrinėti sukurtą meno maršrutą neįprastose vietose: stotelėse, stenduose. Įdomu pamatyti išbarstytų kūrinių pokalbį su aplinka. Tik klausimas, kaip šiuos vaizdinius priėmė miesto gyventojai, kiek pastebėjo meną ir ar kūriniai nesusiniveliavo bendrame kontekste kaip reklaminis triukšmas. Bet kas nori, tas tikrai pastebi ir įvertina, o galbūt ir naujų žiūrovų šiuo būdu buvo atrasta“, – svarsto L. Slavinskaitė.
Norinčius apsilankyti parodose neišeinant iš namų, kviečiame į virtualias Menų ir ugdymo fakulteto parodas, kurias rasite mūsų interneto svetainės renginių kalendoriuje.
