Daugybę metų su fotokamera keliavęs po pasaulį dabar jis dokumentuoja regionų gyvenimą Lietuvoje. „Manau, kad tai susiję su branda. Kuo toliau, tuo labiau artėju prie savęs ir savo vietos, tai pradeda rūpėti. Lietuvoje aš matau tokį baltą lapą. Mažai čia darome, o pasauliui dabar esame labai įdomūs“, – Lietuvos kultūros tarybos parengtoje publikacijoje sako Kauno kolegijos dėstytojas, dokumentikos fotografas Artūras Morozovas.

Naujausiame savo fotografijų cikle „Sutikau žmogų“, kuris greitai virs ir dokumentine knyga, Artūras gilinasi į socialinės atskirties ir nepritekliaus temas, suteikdamas balsą tyliajai, neišgirstai visuomenės daliai.

– Ciklą apie socialinę atskirtį „Sutikau žmogų“ fotografuoji nuo 2017–2018 metų. Kaip ši tema atėjo į tavo gyvenimą?

– Mane labai pradėjo dominti socialiniuose paribiuose gyvenančių žmonių tema. Prie jos priėjau, kai dirbau fotožurnalistu Ukrainoje. Tuo metu pasaulis dar buvo kitoks – važinėdavau į abi fronto linijos puses. Okupuotose Donecko, Luhansko teritorijose pamačiau, kaip tylioji, pasyvioji visuomenės dalis staiga pradėjo bendrauti su rusų kariais, daryti perversmus, kovoti už Rusiją, nuo kurios tiek metų kentėjo, kovoti prieš kažkokį Vakarų pasaulį, kurio Donecko priemiestyje niekada nepatyrė.

Pamačiau, kaip visuomenė skaldoma per socialinę skirtį. Visame mieste matydavau tokius iškabintus plakatus: karikatūra, kurioje du homoseksualūs vyrai apglėbę verkiantį vaiką. „Gayropa“ užrašyta. Čia – neva Vakarų vertybės. Arba kitame: motulė Rusija apkabinusi saugo nuo viso Vakarų pasaulio grėsmių. Ta tylioji visuomenės dalis, apie kurią nieks negalvojo, labai stipriai suveikė.

2016 metais dirbau JAV nušviečiant Donaldo Trumpo rinkimus. Man buvo didžiulis šokas ir nuostaba, kaip skiriasi didmiesčių ir periferijos gyventojų pasirinkimai. Iš Lietuvos išskridau kupinas intelektualiosios satyros, juokų apie Donaldą Trumpą ir jo rinkėją. Bet kai pasitraukiau į periferiją, pradėjau važinėti po valstijas, bankrutavusius miestus, nebesutikau nieko, kas balsuos už Hillary.

Man pasidarė įdomi mažiau matoma visuomenės dalis. Grįžęs į Lietuvą iškart pradėjau į tai gilintis. Iš pradžių buvo nedrąsūs bandymai suprasti, ar bus įmanoma tokį uždavinį įgyvendinti. Nes įsileisti į savo buitį, praverti namų duris nepažįstamajam su fotokamera, ypač pažeidžiamiems žmonėms, yra šioks toks iššūkis. Aš jaukinausi žmones.

– Kaip paaiškini savo fotografijų herojams, kodėl nori juos fotografuoti?

– Mane to išmokė senųjų barų fotografavimas Kaune. Visa vietos bendruomenė kas dieną renkasi kokiuose nors Šančiuose, kur daug alkoholio ir pinigai ne visą laiką mušami į kasą. Su savo fotoaparatu ten būdavau svetimas. Kai ateinu, kaip stebėtojas, iš pradžių esu pavojus. Žmogui, esančiam atskirtyje, pažeidžiamume turiu kiek įmanoma aiškiau paaiškinti, kokie mano tikslai, ir kaskart priminti.

Aš pasakau taip: „Ruošiu knygą apie socialinę atskirtį, apie žmones, kurie sudėtingai gyvena, manau, kad jų balsas yra retai girdimas“. Ir tada paklausiu, ar žmogus save tokiu laiko. Kai pradedu klausinėti apie vaikystę, santykius, sunkius gyvenimo etapus, jam greitai, gal net per pusvalandį pasimiršta, dėl ko aš čia esu. Čia aš darau interviu, o tas žmogus man pasakoja savo gyvenimą ir patiki paslaptis, kaip draugui. Tada vėl ir vėl klausiu, ar tikrai šitą galėčiau rašyti knygoje.

– Nemažai laiko esi praleidęs karo zonose, kur dirbai fotožurnalistu. Įtampa, nesaugumo jausmas žmones psichologiškai nuvargina, todėl dažnai jie tampa aštresni, aršesni, kategoriškesni. Bet tu nepasiduodi pagundai skirstyti pasaulio į juodą ir baltą. Vis dar renkiesi empatiją, pagarbų toną, vengi vertinimų. Kaip tau tai pavyksta?

– Nežinau, kas tai lemia, gal tai asmeninės savybės. Aš irgi esu sujautrėjęs, šiuo metu nelengva. Einant į bet kokį santykį su pažeidžiamu žmogumi vertinimo apskritai negali būti. Turiu vidinio smalsumo, stengiuosi jį paskatinti, labiau klausyti, stebėti, domėtis, bet ne vertinti. Aš aštuoniolika metų fotografuoju. Dabar atsigręžęs galiu pasijuokti iš savęs: kiek daug dalykų nežinojau, nors buvau įsitikinęs šimtu procentų. Buvau žurnalistinis ekspertas, turintis savo nuomonę. Puoliau smerkti vieną, kitą politiką, bet dabar paaiškėjo, kiek daug buvo nematomų priežasčių ir veiksnių. Kaip sėdėdamas prie kompiuterio ekrano ar fotografuodamas kažką per atstumą galėjau tai suprasti?

O karas labai išgrynina. Tiek mane, kaip fotografą, tiek ir tuos, kuriuos aš fotografuoju, ypač karius, esančius sudėtingose situacijose. Jis įneša baltai juodo pasaulio matymą, bet išgrynina pačius svarbiausius, vertybinius dalykus. Viskas sumažėja iki esminių kategorijų: maistas, šiluma, meilė, pyktis, mirtis. Kare išmokau būti tylusis stebėtojas. Konflikte niekada neįeisi į jokį santykį ir nepadarysi fotografijų, jei būsi vertintojas ir aiškintojas, kaip reikia daryti.

Kai grįždavau po kelionių, kolegos nesuprasdavo, kaip tuos interviu padarau. „Tu pinigus duodi? – Su vienu net buvau susipykęs. – Kodėl tas žmogus pasakoja tokius dalykus?“. Atsimenu, per interviu kariui uždaviau tik vieną klausimą: „Iš kur tu esi?“ O jis kalba valandą – prirašiau lapų lapus. Mirties akistatoje, nesaugumo ar didžiulio trūkumo būsenoje, kuri labai artima ir socialinei atskirčiai, skurdo kultūrai, žmogui pokalbis yra nepaprastai svarbus. Buvo daug interviu, kuriuose žmonės visą gyvenimą prieš mane atvertė. Kartą Maidano metu protestuotojas man duodamas interviu net užmigo.

Visą straipsnį skaitykite čia.

Portalo lrt.lt inf.