Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos absolventė, vitražo menininkė Guoda Kvietinskaitė sulaukė svarbaus įvertinimo – tapo Anglijoje organizuojamo tarptautinio architektūrinio stiklo konkurso „Stevens Competition“ laureate. G. Kvietinskaitės kurtas vitražas papuošė privačios mergaičių mokyklos Vakarų Londone interjerą. Pasak menininkės, ne mažiau nei pergalės ir įvertinimai, įkvepiantis yra ir pasiruošimas konkursams.

Interviu G. Kvietinskaitė pasakoja apie studijas ir jų metu išnaudotą galimybę vykti į Turkiją gilinti žinių, įgyti daugiau praktikos, išmokti naujų stiklo technikų, menininkė atskleidžia, kuo jai įdomi klasikinė vitražo technika, o taip pat dalijasi patirtimi, kodėl šiuolaikiniam menininkui yra svarbu būti aktyviam socialiniuose tinkluose.

Stiklo medžiagą suvaldyti ir jos technikas įvaldyti – nėra paprasta. Kas Jus paskatino pasirinkti šią taikomojo meno šaką?

Stiklas žavėjo nuo vaikystės. Į atmintį įstrigę Kauno bažnyčių vitražai, saulės žaismas juose ir ant žemės krentantys įvairiausių spalvų atspindžiai. Stiklas yra ne iki galo nuspėjama medžiaga, todėl nebūna paprasta pristatyti kuriamo vitražo projekto eskizą ar vizualizaciją  užsakovui, nes niekada negaliu būti visiškai tikra dėl galutinio rezultato, kuris yra priklausomas nuo paros laiko, sezono arba dirbtinio šviesos šaltinio.

Ar Jūsų kūrybinio kelio pradžia buvo studijos Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijoje (tuometiniame Justino Vienožinskio menų fakultete)? Kaip atsimenate studijų laikotarpį?

Prisiminimai liko patys geriausi: profesionalūs dėstytojai, kurių patarimų ir pagalbos visada sulaukdavau, geros erdvės kūrybai ir darbui, suteikiamos priemonės. Kai studijavau, Stiklo katedroje dirbo stiklo technikas-asistentas. Jis buvo didžiulė pagalba tiek dėstytojams, tiek studentams. Džiaugiuosi, kad studijuojant man teko pasinaudoti „Erasmus+“ programa ir išvykti į Turkiją, kur gilinau vitražo žinias ir įgūdžius, išbandžiau karšto stiklo technikas: stiklo pūtimą, liejimą, rutuliukų (karoliukų) darymą.

Kūryba iš stiklo priskiriama taikomajam menui, bet žvelgiant į Jūsų kūrinius atrodo, kad darbuose tolstate nuo dekoratyvumo, funkcionalumo ir stiklo medžiaga Jums tampa konceptualių idėjų realizavimo priemone.

Visuomet žavėjausi tradiciniu vitražu – jo technika ir istorija. Noriu prisidėti prie šio amato įspūdžio atkūrimo ir parodyti šį nuostabų meną, priskiriant jį ne tik prie sakralaus bažnytinio vaizdo, bet paskatinti atrasti vitražą per šiuolaikinio meno prizmę.

„Facebook“ platformos paskyroje „Neatšaukti atidarymai“, pristatytoje naujausioje parodoje socialinio tinklo vartotojams rodėte portretų seriją. Kuo portreto žanras Jums yra įdomus? Ar jis vyrauja Jūsų kūryboje?

Labai mėgstu piešti, ypač portretus. O prieš ketverius metus nusprendžiau portretus tapyti ant stiklo, kurti vitražus. Šviesos refleksai paryškina kiekvieno iš jų subtilumą, charakterį, sykiu, suteikia žaismingumo.

Kaip manote, ar menininkas turi būti aktyvus socialiniuose tinkluose? Ar tai svarbu tik dėl kūrybos viešinimo?

Šiandieniniame pažangių technologijų pasaulyje, manau, socialiniai tinklai turi daug potencialo. Klientų užsakymai, kurių sulaukiu savo paskyrose, tai tik patvirtina. Todėl menininkui būti aktyviam socialiniuose tinkluose yra ir svarbu, ir naudinga.

Portretų serija, pristatyta virtualioje parodoje, kurta vitražo technika. Kokias galimybes Jums suteikė ši technika įgyvendinant savo idėjas?

Portretų serijoje klasikinę vitražo techniką pavyko apjungti su konceptualaus meno idėjomis. Tradiciškumas + šiuolaikiškumas = nuostabiai pasiteisinantis derinys. Kūriniai, sukurti atgaivinus ir sušiuolaikinus tradicinius amatus, technikas, medžiagas šiandieninėje meno rinkoje yra pastebimi ir norimi.

Ar vitražo technika dominuoja Jūsų kūryboje?

Ji mane žavi labiausiai.

Tapusi architektūrinio vitražo konkurso „Stevens Competition“ laureate, sukūrėte vitražą privačiai Vakarų Londono mergaičių mokyklai. Ar nėra sudėtinga nuo meninių projektų pereiti prie užsakomųjų darbų, kur kūrybiniams sprendimams įtaką daro užsakovas?

Konkursuose pateikiama tik tema. Savo kūrinyje menininkas ją atspindėti gali nejausdamas jokių suvaržymų. Tokie konkursai labai prasmingi, nes, kurdamas konkrečiam užsakovui, kūrėjas turi visišką laisvę idėjai įgyvendinti.

Ar dalyvavimas konkursuose menininkui yra didelis iššūkis? Pergalė – visada labai maloni, o pralaimėjimas – gali būti ir sunkiai pakeliamas.

Labai smagus ir įkvepiantis procesas yra ruoštis konkursui, o kai tampi laureatu, užsakovui pasirinkus tavo idėją, prasideda kitas malonus etapas – jos įgyvendinimas. Visų konkursinių darbų idėjas, nepaisant to, ar jos buvo įvertintos, ar ne, stengiuosi realizuoti mažesniuose formatuose ir taip kaupti savo darbų kolekciją, kurią norėčiau parodyti personalinėje parodoje.

Šiuo metu gyvenate ir kuriate Londone. Ar galite palyginti kuo skiriasi galimybės jaunam menininkui save realizuoti Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje? Kaip manote, ar Londono meno lauke atradote savo nišą? Galbūt šis daugiakultūris, dinamiškas miestas turėjo įtakos Jūsų kūrybai?

Į Jungtinę Karalystę išvažiavau baigusi studijas, Lietuvoje nekūriau. Londone atradau stiklo studiją, kurioje galėjau save realizuoti. Manau, nėra svarbu kurioje šalyje menininkas kuria. Svarbiausia – dalyvauti parodose, konkursuose, viešinti savo kūrybą socialiniuose tinkluose. Tik taip galima sulaukti dėmesio ir užsakymų.

                                                                                                                 Plačiau susipažinti su Guodos Kvietinskaitės kūryba galite „Instagram“ platformoje – @guodastglass