Mažais žingsniais keičiantis požiūriui į „kitokį“ žmogų, vis dar neretai pritrūksta tolerancijos šiam esant šalia. Kauno kolegijos tolerancijos didinimo iniciatyvos „Gerbiam ir palaikom“ herojai – nebijantys išsiskirti: drąsiai priimantys iššūkius, laužantys stereotipus, norintys pasiekti daugiau. Jų lūpomis prikeliami įsišaknijusių įsitikinimų atgarsiai, pažadinamas noras pamiršti stereotipus ir pažinti žmogų nepaisant jo amžiaus, lyties, odos spalvos, kilmės, socialinės padėties, religijos, lytinės orientacijos.

2021 m. lapkričio mėnesį Pasaulio sveikatos organizacija skelbė, jog pasaulyje yra daugiau nei 1 milijardas žmonių, turinčių vienokią ar kitokią negalią. Tuo tarpu 2021 m. pabaigoje, remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje gyveno apie 221 tūkst. žmonių, turinčių negalią. Nors situacija gerėja ir vis daugiau vietų tampa pritaikytos turintiems negalią, spastine paraplegija serganti Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto studentė Alicija Garbatavičiūtė atskleidžia, jog su iššūkiais tenka susidurti tiek dėl ne visose viešose vietose pritaikytos infrastuktūros, tiek dėl žmonių požiūrio į turinčiuosius negalią.

Sunkiausia buvo mokykloje

Patyčių problema Lietuvoje vis dar opi – tėvai mokomi pastebėti ženklus, signalizuojančius, jog vaikas patiria patyčias, o vaikai – netylėti ir kreiptis pagalbos. Stiklo, keramikos, odos ir tekstilės meno studijų programą pasirinkusi A. Garbatavičiūtė pasakoja, jog vieną sunkiausių laikotarpių išgyveno būtent besimokydama mokykloje.

„Dabar, kai man jau tuoj bus 22-eji, liga nebedaro tokios didelės įtakos, nes išmokau bendrauti su žmonėmis, prisitaikiau prie turimos negalios. Tačiau vaikystėje, kai augau, kaip ir daugumai, taip ir man buvo svarbi kitų nuomonė. Kaip žinome, vaikai nepagaili piktų žodžių, todėl tikrai būdavo sunku, tačiau svarbiausia nepasiduoti ir eiti toliau.

Mokykloje išgyvenau tikrai sunkų laikotarpį, nes kai kurie žmonės į negalią žiūri kaip į užkrečiamą ligą – atrodo pakvėpuosi ne į tą pusę ir viskas – žmogus užsikrės ir nebemokės vaikščioti. Liūdna, kad žmonės šitaip žiūri į tuos, kurie turi negalią, tačiau manau, kad požiūris po truputį keičiasi į gerąją pusę“, – gerėjančia situacija džiaugiasi A. Garbatavičiūtė.

Mergina taip pat atkreipia dėmesį, kad sunku buvo ne tik dėl aplinkinių požiūrio bei replikų, bet ir dėl ribojimų, kuriuos lėmė turima negalia: „Vaikai ne tiek juokdavosi iš eisenos, kiek man pačiai buvo sunku prisitaikyti prie to, kad jie juda, bėga, o aš negaliu. Galima sakyti, kad mane išlaisvindavo muzika ir menas.“

Priimti kitų siūlomą pagalbą ne visuomet lengva

Stipriu charakteriu pasižyminti, plepi ir užsispyrusi Alicija neleido, kad turima negalia ją ribotų. Kauno kolegijos studentė dalijasi, jog daugiausia iššūkių šiuo metu jai kyla dėl judėjimo negalią turintiems žmonėms nepritaikytų vietų.

„Pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai kyla vietose, kurios nėra pritaikytos negalią turintiems žmonėms. Pavyzdžiui, žiemą būna slidu, ne visur nuvalyti šaligatviai, laiptai, todėl vaikščioti būna itin sunku. Taip pat ne visose viešose vietose yra įrengti liftai, todėl reikia lipti laiptais“, – pasakoja mergina.

Kauno kolegijoje siekiama, kad čia studijuojantys negalią turintys studentai galėtų jaustis kuo laisviau, todėl prie įėjimų į kolegijos pastatus, bendrabučius yra įrengti pandusai, pastatuose veikia liftai, keltuvai, bibliotekoje galima rasti SARA CE įrenginį, skirtą regos negalią ar sutrikimų turintiems žmonėms: įrenginys automatiškai skenuoja ir garsiai skaito padėtą spausdintą tekstą.

Nepaisant sunkumų, su kuriais tenka susidurti, priimti kitų siūlomą pagalbą ne visuomet lengva. A. Garbatavičiūtės nuomone, gimę su vienokia ar kitokia negalia neretai būna su ja susitaikę, išmokę gyventi savarankiškai, o aplinkinių noras padėti kartais slopina savarankiškumo jausmą, kuris turintiems negalią taip pat svarbus.

„Jei žmogus yra gimęs su negalia, tai jis dažniausiai jau būna susitaikęs su tuo jog ją turi ir, kad su ja teks gyventi. Manau, kad tokiu atveju žmogui gali reikėti mažiau palaikymo ar pagalbos, nes su savo negalia jis jau būna susigyvenęs. Aš pati, bėgant laikui, susitaikiau, kad dabar mano gyvenimas toks, kad turiu būti savarankiška. Nors tikrai būna sunku priimti kitų siūlomą pagalbą, bet žinau, kad žmonės tai daro tik norėdami gero“, – mintimis dalijasi A. Garbatavičiūtė.

Pasak merginos, visgi svarbiausia į negalią turinčius žmones žiūrėti kaip į lygiaverčius: „Į negalią turinčius žmones reikia pradėti žiūrėti kaip į lygiaverčius. Jei žmonės nežengs pirmų žingsnių tokio požiūrio link – niekas nepasikeis. Reikia suprasti, kad negalią turintys žmonės irgi gali viską ir nereikia žiūrėti į juos kaip į „antrarūšius“. Jie – tokie patys žmonės, galintys tiek pat, taip pat turintys svajonių.“