Kasmet į Kauno kolegiją atvykstant keliems šimtams studentų iš užsienio, tampa vis svarbiau atsižvelgti į skirtingų šalių tradicijas bei papročius, priimti kitas kultūras, susipažinti su skirtingais požiūriais, padėti atvykusiems į Lietuvą integruotis. Prieš septynerius metus į Lietuvą atvykęs pakistanietis, Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Bendrosios praktikos slaugos absolventas Masroor Ahmad Qamar atskleidžia, kokius įspūdžius paliko bei kokią patirtį įgijo integracijos Lietuvoje metu.
Kas paskatino Jus pasirinkti slaugytojo kelią ir stoti į Bendrosios praktikos slaugos studijų programą Kauno kolegijoje?
Ilgą laiką dirbau savanoriu Pakistane: įsitraukiau į medikų stovyklas atokiuose Pakistano kaimuose. Pagalba žmonėms man visada teikė vidinę ramybę ir laimę: jaučiuosi fiziškai ir intelektualiai atsipalaidavęs, kai galiu padėti kitiems. Apie Kauno kolegiją išgirdau iš savo draugo: tuomet nusprendžiau pasidomėti šia aukštąja mokykla ir joje vykdoma Bendrosios praktikos slaugos studijų programa, kuri, beje, paliko teigiamą įspūdį. Tad nusprendžiau pabandyti įstoti.
Kokia buvo Jūsų pirmoji studijų diena kolegijoje? Ką geriausiai prisimenate iš pirmųjų studijų metų?
Vizą gavau vėliau, todėl pirmas dvi savaites negalėjau dalyvauti paskaitose. Tačiau mano pirmoji diena buvo daug geresnė nei tikėjausi: nors nerimavau, kad praleisiu dvi savaites paskaitų ir studentiško gyvenimo, tačiau visi kurso draugai mane noriai priėmė ir padėjo tolesniame integracijos bei mokymosi procese.
Kas labiausiai įsiminė iš Bendrosios praktikos slaugos studijų?
Iš tiesų keblu išskirti vieną prisiminimą: per beveik ketverius studijų metus jų sukaupta nemažai. Bet tikiu, kad palaikymas, kurio sulaukiau iš Kauno kolegijos dėstytojų, vertas atskiro paminėjimo. Mane, kaip atvykusį iš užsienio, priėmė ir teikė pagalbą ne tik studijų atžvilgiu, bet ir integruojantis į Lietuvos kultūrą.
Kas padėjo įsilieti į tuometinį studentišką gyvenimą?
Manau, kad svarbiausias dalykas, kuris man padėjo, buvo motyvacija mokytis lietuvių kalbos. Nuo pirmos dienos po atvykimo visada stengiausi kalbėti lietuviškai, esu išlaikęs ir B2 lygio lietuvių kalbos valstybinį egzaminą. Taip pat turėjau nemažai draugų, gyvenančių Lietuvoje, kurie man padėjo suprasti šios šalies kultūrines normas. Esu asociacijos „Ahmadija“, padedančios atvykusiems iš užsienio integruotis į Lietuvą, narys. Esame surengę ne vieną švaros akciją, kraujo donorystės renginį, taip pat dažnai aplankome senelių bei našlaičių namus, remiame sunkiau besiverčiančius žmones, organizuojame parodas meno galerijose, sporto užsiėmimus, taikos konferencijas. Tikiu, kad šių veiklų organizavimas ir dalyvavimas jose prisidėjo prie charakterio savybių ugdymo ir integracijos Lietuvoje.
Kaip sekėsi integruotis Lietuvoje ir Kauno kolegijoje? Ar kurso draugai, dėstytojai, administracija suteikė reikiamą pagalbą?
Integracija į naują kultūrą ir šalį nėra paprastas procesas: turėjau tam tikrų sunkumų dėl kalbos, pakistaniečių ir lietuvių kultūrų skirtumo, socialiniuose tinkluose susiformavusių įsitikinimų apie Azijos gyventojus. Tačiau man pasisekė, kad nuo pat pirmosios studijų dienos iki dabar mane supa žmonės, kurie visada pasiruošę man padėti. Kauno kolegijos dėstytojai ir administracijos darbuotojai dažnai atvykusių iš užsienio klausdavo, ar reikia pagalbos susiduriant su konkrečiais iššūkiais – nesijaučiau paliktas nuošalyje.
Ką norėtumėte perduoti būsimiems studentams, svarstantiems apie Bendrosios praktikos slaugos studijų programą?
Jūsų profesija yra pašaukimas ir galimybė padėti žmonėms, ne tik darbas. Išlaikykite susikoncentravimą, būkite kuklūs ir žmogiški, dažniau šypsokitės. Tai padės jums kurti karjerą ir tobulėti kaip asmenybei.
