Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siekia, kad daugiau gyventojų įsitrauktų į ilgalaikę savanorišką veiklą ir pernai pateikė Savanoriškos veiklos įstatymo pakeitimus, kurie, tikimasi, padidins savanoriaujančių žmonių Lietuvoje skaičių ir šis 2030-aisiais pasieks 22 proc. Palyginimui, 2019 m. tokių žmonių buvo apie 14,6 proc., o 2021 m. – 16,3 proc. 

Tarp Kauno kolegijos bendruomenės narių – įvairiose organizacijose savo laiką įprasminantys darbuotojai ir studentai. Akušerijos studijų programos studentė Emilija Kuzminskaitė ir Medicinos fakulteto dėstytoja dr. Daiva Bartušienė, savanoriaujančios autistiškiems vaikams ir paaugliams skirtoje stovykloje, sutaria, kad tai – ypatingai praturtinanti patirtis.

Patirtis, nepaliekanti abejingų

Šiuo metu ketvirtame kurse studijuojanti Akušerijos studijų programos studentė E. Kuzminskaitė, paskatinta Medicinos fakulteto dėstytojos ir baigiamojo darbo vadovės dr. D. Bartušienės, rugpjūtį savo laiką skyrė savanorystei organizacijos „Lietaus vaikai“ stovykloje.

„Šioje, autistiškiems vaikams ir juos lydintiems asmenims skirtoje stovykloje savanoriavau pirmą kartą. Tai patirtis, kuri nepalieka abejingų: būna ir daug juoko, linksmybių, ir jautrių pokalbių, ašarų, tačiau ne tik iš liūdesio. Visi žmonės, su kuriais susipažinau stovykloje, yra nuostabūs, kiekvienas – su skirtinga istorija ir visada su šypsena veide“, – dalinasi E. Kuzminskaitė, savanoryste susidomėjusi dar mokykloje.

Studentė pažymi, kad stovykloje pabendravus su vaikais ir jų šeimomis bei pamačius, kokie stiprūs gali būti žmonės ir ji pati išmoko daugiau džiaugtis: „Būtent ten, būnant apsuptai žmonių iš visos Lietuvos, apėmė laimė ir tikra vidinė ramybė. Labai smagu, kad į stovyklos veiklas buvo įtraukiami ne tik vaikai, bet ir juos lydintys asmenys bei savanoriai“, – sako Kauno kolegijos studentė.

E. Kuzminskaitė neabejoja, kad savanorystės metu įgyta patirtis jai pravers ir profesinėje srityje, o ypač – dabar, rašant bakalauro baigiamąjį darbą.

„Mano baigiamojo darbo tema – „Autistiškų moterų nėštumo, gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio patirtis“. Informacijos šia tema – mažai, kadangi Lietuvoje ji nėra tyrinėta, o ir pasaulyje ji tyrinėta labai mažai, tad savanorystė „Lietaus vaikų“ stovykloje davė labai daug įžvalgų“, – sako Medicinos fakulteto studentė.

Neretai savanoriai dalinasi, kad užsiimdami neatlygintina veikla bei padėdami kitiems ir patys jaučiasi ne ką mažiau gaunantys iš šios veiklos. Kalbėdama apie savanorystės privalumus pačiam savanoriui, E. Kuzminskaitė sako jų įžvelgianti daugybę, tačiau svarbiausias – buvimas su žmonėmis, kurie augina. 

Link savanorystės pastūmėjo žmonės

Šiuo metu Lietuvos autizmo asociacijoje savanoriaujanti Kauno kolegijos Medicinos fakulteto dėstytoja dr. D. Bartušienė prisimena į savanorišką veiklą įsitraukusi maždaug prieš 20 metų – tuomet ji savanoriavo organizacijoje, kuri teikė nuotolinę emocinę paramą vaikams ir jaunuoliams: „Todėl nuotolinė psichologinė pagalba, kuri išpopuliarėjo pandemijos metu, tikrai nebuvo naujas reiškinys man.“

Vėliau Kauno kolegijos dėstytoja, doktorantūroje rašydama disertaciją apie Lietuvoje gyvenančius pabėgėlius ir jų prieglobsčio bei sveikatos priežiūros patirtis, savanoriavo pabėgėlių šeimų vaikams skirtoje vasaros stovykloje, kurią kasmet organizuodavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija.

„Dar šiek tiek vėliau mano gyvenime atsirado organizacija „Sidabrinė linija“, kuri rūpinasi vienišų pagyvenusių žmonių emocine gerove ir tai daro gana paprastu, bet labai galingą poveikį turinčiu būdu. Savanoriai reguliarių telefoninių skambučių pagalba bendrauja su paskirtais vienišais senoliais ir senolėmis, o užsimezgusios draugystės praturtina abi puses“, – dalinasi dr. D. Bartušienė, šioje organizacijoje savanoriaujanti jau kiek daugiau nei 5 metus. 

Kauno kolegijos dėstytoja prisimena, kad faktorių, pastūmėjusių ją link savanorystės buvo daug ir įvairių, tačiau esminis – žmonės: „Vien mano profesija daug ką pasako apie mane – sociologija ir antropologija – yra tiesiogiai susijusios su žmonėmis ir jų pažinimu, todėl kartais sakau, kad man kaip vandens reikia naujų žmonių, naujų patirčių ir buvimo tarp žmonių.“

Savanorystė leidžia „pasimatuoti“ save

Per visą savanorystės laikotarpį dr. D. Bartušienė sako turėjusi ne vieną įsimintiną patirtį, tačiau viena – ypatingai jaudinanti, susideda iš daugybės mažų, nutikusių stovykloje, autistiškiems vaikams.

„Kasmet į ją atvyksta ne tik joje jau buvę žmonės, bet ir naujos šeimos, kurios įsidrąsina bent pabandyti. Vienas nuostabiausių dalykų yra išgirsti iš tėvų ir mamų, kurie sako, kad šioje stovykloje jie tarsi neatpažįsta savo vaiko: jis pagaliau pateko į tokią aplinką, kuri jį „atrakino“, jis pradėjo daryti, ko anksčiau niekas nepriversdavo, pradėjo norėti tokių dalykų, kurių anksčiau nenorėjo“, – dalinasi Kauno kolegijos dėstytoja.

Ji atskleidžia, kad toks pokytis – bene labiausiai jaudinantis dalykas, akivaizdžiai parodantis, kad sukūrus tinkamą aplinką, būnant tarp palaikančių ir priimančių žmonių, vaikas ar paauglys keičiasi be didelių išorinių pastangų, tarsi savaime atsiskleidžia jo / jos savybės, kurioms iki tol nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos. Šis suvokimas yra esminis siekiant įtraukios visuomenės tikslų.

„Ir tai kartojasi kiekvienais metai, tokių asmeninių metamorfozių, apie kurias pasakoja tėvai ir mamos apie savo vaikus, aš galėčiau klausytis ir klausytis“, – sako dr. D. Bartušienė.

Nors savanorio veikla nukreipta į pagalbą kitiems, Kauno kolegijos dėstytoja taip pat pritaria, kad savanorystė suteikia naudos ir pačiam savanoriui. Jai – tai galimybė „pasimatuoti“ ir keisti save.

„Savanorystė suteikia progą pamatyti, kaip tavo įsivaizduojamos vertybės, įsitikinimai, nuostatos susijusios su tam tikra žmonių grupe iš tikrųjų veikia realiose situacijose. Žmogui gali atrodyti, kad jis / ji yra pakankamai sąmoningas ir jautrus priimti kitą ir kitokį žmogų (su negalia, vyresnio amžiaus, vaiką, sergantįjį), tačiau tik realiai esant su šiais žmonėmis gali pamatyti, kokio tvirtumo yra tavo vertybės ir įsitikinimai. Lygiai taip pat ir priešingai, ką galvojai apie žmones su negalia iki savanorystės gali visai pasikeisti po jos“, – mintimis dalinasi dr. D. Bartušienė.

Savanoriaudama autistiškus vaikus auginančių šeimų stovyklose Kauno kolegijos dėstytoja sako radikaliai pakeitusi savo supratimą apie tai, kas yra autizmas, kokie yra autistiški žmonės, kokios yra šeimos, auginančios autistiškus vaikus, ir daugybę kitų.

Dr. D. Bartušienė atskleidžia, kad visa tai praplėtė ne tik jos turėtą žinojimą ir supratimą apie tai, kaip reikėtų arba kaip nereikėtų bendrauti su spektre esančiais žmonėmis, bet ir jos požiūrį apskritai į kitoniškumą bei skirtingumą.

„Taip pat tai man labai padeda ir darbe, nes kasmet į mūsų auditorijas atvyksta vis daugiau neuroskirtingų studentų su kuriais dirbant kartais reikia kitokio bendravimo, kitokio komunikacijos metodo, o ypatingai kitokio požiūrio ir kuo mažiau išankstinių neigiamų nuostatų“, – pažymi Kauno kolegijos dėstytoja dr. D. Bartušienė.