Parengė ET7 kurso studentės: Ieva Bogužaitė ir Viltė Makarevičiūtė

Vykti į Kroatiją mus įkvėpė Reabilitacijos katedros šventėje išgirstas studentų pristatymas apie praeitų metų praktiką. Pasikalbėjome su tėvais, užpildėmė reikiamus dokumentus ir gegužės 19 jau buvome ten – Kroatijoje, Pulos mieste. Nei viena iš mūsų nebuvome buvę Kroatijoje, tačiau mums buvo nupasakota, kaip bus šilta ir negalėsime tverti karščio.Tačiau iš pradžių buvo visai kitaip. Visą pirmą mėnesį buvo šaltoka, šalčiau nei tuo metu Lietuvoje, nuolat lijo, todėl ilgai nematėme taip išsvajotos Adrijos jūros. Pulos Dauno sindromo reabilitacijos centras dirba dvejopai: kaip dienos ir užimtumo centras vyresniems vaikams (nuo 16 iki ~25 metų) su Dauno sindromu ir kaip reabilitacijos centras jaunesniems vaikams (nuo 1,5 iki 8 metų). Vyresniuosius vaikus  rytais atveža jų giminaičiai ar šeimos nariai, jie papusryčiauja, leidžia laiką kartu, atlikinėja įvairias veiklas ir po pietų juos išsiveža. Jaunesnieji atvažiuoja su tėvais dviems savaitėms. Iš  ryto vaikučiai  pavalgo su tėvais, po to yra atvedami į kūdikių kambarį, kuriame jie žaidžia, socializuojasi su kitais vaikais. Šiame kūdikių kambaryje mes praleidome visą pirmą mėnesį, prižiūrėjome ir padėjome centro darbuotojams užsiėmimuose su vaikais.  Taip pat juos išsivesdavo individualiems užsiėmimams  kineziterapeutai, logopedė, ergoterapeutė, fizioterapeutai. Atėjus pietų laikui grįždavo tėvai ir juos maitindavo, o mes jiems padėdavome, pamokydavome kaip maitinti ar mokyti vaikus valgyti patiems. Birželio viduryje prasidėjo  karšti orai  ir kiekvieną rytą su vaikais važiavome prie jūros į vadinamąją vandens terapiją. Mankštos vyko prieš lipant į vandenį ir vandenyje. Prie jūros mažieji vaikučiai būdavo su tėvais, tačiau, kai tėvai  norėdavo išsimaudyti, tuomet juos prižiūrėdavome mes. Didesniąją laiko dalį užsiėmimuose prie jūros dirbome  su vyresniaisiais dienos centro vaikais, padėdavome jiems persirengti, pasitepti kremu nuo saulės, nueiti iki jūros per akmenuotą pakrantę. Taip prabėgo mūsų antrasis mėnuo. Su darbuotojais bendravome angliškai, o su vaikais ir lietuviškai, ir kroatiškai ir angliškai, gestų kalba ir visaip kitaip. Darbuotojai labai draugiški, šiltai priėmė, padėjo, vis klausdavo –  ar viskas gerai, ar nieko netrūksta? Pulos miestas, kuriame yra įkurtas šis centras,  yra beveik pačioje Istrijos pusiasalio apačioje, dėl to nuostabiąją Adrijos jūrą galėjome  pasiekti iš kelių pusių. Gyvenome tame pačiame centre, taigi nueiti iki darbo reikdavo tiesiog nusileisti  keliais aukštais žemiau. Visiems norintiems susipažinti  su  Dauno sindromu iš arti ir iš visų pusių, praplėsti savo akiratį, pabūti prie jūros bei pasisemti naujų patirčių rekomenduojame vykti į šį puikų centrą Puloje, Kroatijoje! Labai rekomenduojame pasinaudoti Erasmus programa, nes tai nuostabus dalykas! Tiek naujų potyrių, galimybių ir visiškai kitokia aplinka svetur… Mums asmeniškai, tai buvo mūsų laikas, mes tiesiog gyvenom gyvenimą, niekur neskubėjom ir turėjom galimybę būti tiesiog su savimi ir savomis mintimis. Tai puiki galimybė savianalizei, tad nepraleisk jos!

P.S. Dar daugiau apie mūsų praktiką papasakosime per Reabilitacijos katedros šventę, tačiau, jeigu kils klausimų, visada galite kreiptis į mus, parašykit ar sustabdykit koridoriuje ir bandysim į viską atsakyti! 🙂