Benamystė apibūdinama kaip namų arba nuolatinės gyvenamosios vietos, garantuojančios saugumą, prieglobstį ir pagrindinių poreikių tenkinimą, neturėjimas. Dažnai šie asmenys viešojoje erdvėje vis dar apibūdinami kaip „nematomi“ ir atsiduria už pilietinės visuomenės ribų. Dėl šios priežasties Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedra, kartu su Kauno miesto socialinių paslaugų centru organizavo Respublikinę mokslinę – praktinę konferenciją „Socialinių paslaugų prieinamumas benamystę patiriantiems asmenims“.

Respublikinės konferencijos metu pranešėjai atvyko iš skirtingų Lietuvos miestų, socialinių paslaugų centrų ir įstaigų, kurie dalinosi ir kvietė diskutuoti apie atskirties įveikos mechanizmus.

Pirmąją konferencijos dalį moderavo Kauno kolegijos MF Socialinio darbo katedros vedėja V. Kondratavičienė ir Kauno m. socialinių paslaugų centro direktorė dr. Roberta Motiečienė. Sveikinimo žodį tarė Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė, dėkodama dalyviams, kuriems rūpi socialinės atskirties mažinimas. Pirmus metus rengtos konferencijos organizatorė, Medicinos fakulteto Socialinio darbo vedėja V. Kondratavičienė pasveikino dalyvius, linkėdama, kad renginys taptų kasmetinis ir suburtų socialinio darbo specialistus spręsti visuotinai opias problemas, dalintis gerąja patirtimi ir įkvėpti vieni kitus.

Konferencijos metu Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedros lektorė, sociologė – tyrėja dr. Ieva Dryžaitė, skaitė pranešimą „Pasiteisinę eksperimentiniai būdai spręsti skurdo problemą“. Dr. I. Dryžaitė pasidalino kokios yra skurdo priežasčių teorijos bei papasakojo ir kėlė diskusija apie pasiteisinusius eksperimentinius būdus sprendžiant skurdo problemas.

Dovilė Smičiūtė, Kauno miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų bendruomenei skyriaus socialinio darbo organizatorė skaitė pranešimą „Taip baigėsi mano gyvenimas“ – benamių vyrų rekonstruoti gyvenimo naratyvai. Pranešėja dalinosi tyrimo išvadomis ir papasakojo tiriamųjų vyrų chronologinę kelionę benamystės link.

Antrąją konferencijos dalį moderavo Kauno m. socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja socialiniams reikalams Neringa Gudėnaitė – Martinėlienė ir Kauno m. socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus psichologė Jovita Kniežaitė. Šioje konferencijos dalyje pranešimus skaitė atstovai iš Kauno miesto socialinių paslaugų centro, Jonavos nakvynės namų, Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinės katedros bei Vilniaus dailės akademijos.

Kauno m. socialinių paslaugų centro direktorė ir Lietuvos socialinio darbo tarybos pirmininkė dr. Roberta Motiečienė skaitė pranešimą „Aš esu žmogus tarp žmonių“, kurio metu konferencijos dalyviams prisistatė ne tik Kauno m. socialinių paslaugų centre vykdomas veiklas, siekiant integruoti benamystę patiriančius asmenis į visuomenę, bet kartu atskleidė vertybinį humanišką požiūrį į benamystę patiriančius asmenis.

Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Taikomosios grafikos 4 kurso studentas Gajus Eidiejus supažindino su autoriniu piešinių ciklu „Nepatogi kasdienybė“. Piešiniuose pavaizduoti benamystę patiriantys vyrai, perteiktos jų gyvenimo istorijos, asmenybės. Konferencijos dalyviai pranešimo metu buvo pakviesti apsilankyti grupinėje parodoje „Čia ir dabar“, kuri vyks birželio mėnesį, adresu Muitinės g. 2, Kaunas, kurioje bus eksponuojami piešiniai.

Jonavos nakvynės namų direktorė Ingrida Malciuvienė pristatė kokios paslaugos yra teikiamos Jonavos nakvynės namuose, pasidalino gerąja socialinio darbo praktika bei pasiteisinusius sprendimus dirbant socialinį darbą su benamystę patiriančiais asmenimis.

Konferencijos metu Kauno kolegijos MF Socialinio darbo katedros vedėja V. Kondratavičienė kartu su šios programos absolventais Jurgita Bacevičiene ir Raimundu Liepiniu pristatė pranešimą „Benamystę patiriančių asmenų išskirtinumas Socialinio darbo studijų programos kontekste“.

Benamystė skirstoma į skirtingas rūšis ir priežastis, tačiau kiekvienas su benamyste susiduriantis asmuo patiria socialinę atskirtį – laipsnišku atsiskyrimu nuo socialinės aplinkos. Dėl šios priežasties itin svarbu plėsti ne tik socialinių darbuotojų žinias, bet ir visuomenės požiūri mažinant socialinę atskirtį benamystę išgyvenantiems asmenims.