Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Reabilitacijos katedroje spalio 11 d. įvyko kineziterapinės mankštos mokymai, organizuoti dėstytojos Dianos Nemčiauskienės, kurių metu absolventė Rasa Diškevičienė pirmo kurso Kineziterapijos studijų programos studentams demonstravo kineziterapeuto darbo specifiką su pacientais, sergančiais nepagydomomis ligomis.
Studentai turėjo galimybę susipažinti su VšĮ „Kauno hospiso namų“ pacientu ir stebėti paliatyvios pagalbos kineziterapinę mankštą. Kauno kolegija kartu su „Kauno hospiso namais“ bendradarbiauja jau ne vienerius metus. Medicininėje įstaigoje studentai turi galimybę atlikti praktiką ir savanoriauti tokiu būdu pritaikydami įgytas žinias mokymo procese.
Dianos Nemčiauskienės dėstomame dalyke „Įvadas į kineziterapijos studijas“ studentai susipažįsta su savo profesija, o tam, kad teorinės žinios būtų pritaikytos praktiškai vyksta į gydymo ir ugdymo įstaigas, stebi kineziterapeuto veiklos ypatumus.
VšĮ „Kauno hospiso namų“ pacientės artimieji dalijasi, jog kineziterapinė mankšta padeda pacientei jaustis geriau, atpalaiduoti įsitempusius raumenis, suaktyvinti ir išmankštinti tas kūno dalis, kurios nėra aktyvios. Paliatyvi pagalba kuria komfortiškesnę kasdienybę, malšina skausmus.
Studentai mankštos metu bendravo su artimaisiais ir susipažino su nepagydoma liga sergančio paciento gyvenimo subtilybėmis. Užsiėmime pirmakursiai matė gastrostomą ir tracheostomą bei išsiaiškino, kokią įtaką jie daro kineziterapijos užsiėmimui.
Pokalbis su kineziterapeute Rasa Diškevičienė po kineziterapinės mankštos mokymų:
– Kokie specifiniai kineziterapeuto darbo su pacientais, sergančiais nepagydomomis ligomis, bruožai išryškėjo šios patirties metu?
– Vienas iš svarbiausių kineziterapeuto darbo su pacientais, sergančiais nepagydomomis ligomis, bruožų yra individualumas ir jo pajautimas taikant kineziterapiją. Kiekviena liga yra tam tikroje progreso stadijoje ir labai svarbu yra jausti konkretų pacientą ir jo individualų poreikį kineziterapijai.
– Kokia yra Jūsų patirtis paliatyvios slaugos kineziterapijos srityje?
Mano patirtis su paliatyviais pacientais prasidėjo dar studijų metais, kuomet pradėjau savanoriauti „Kauno hospiso namuose“.
– Kaip ši praktinė patirtis bus naudinga kineziterapijos studentams ateityje? Kokių įgūdžių ar įžvalgų jie įgijo?
– Susitikimo metu labiausiai stengiausi perteikti, kad atliekant kineziterapiją negalią turinčiam pacientui pirmiausia reikia įvertinti negalios pobūdį ir tik tada pradėti kineziterapijos užsiėmimą, nes jis gali būti labai įvairus, todėl reikia stengtis kuo tikslingiau pasirinkti judesius ir jų pobūdį.
– Kokių saugos ir etinių sumetimų reikia laikytis siekiant užtikrinti paliatyvaus paciento gerovę ir privatumą?
– Paliatyvaus paciento sveikata yra jautri, todėl kineziterapeutas pirmiausia turi laikytis higienos reikalavimų, būti su kauke, net jei pacientas sako, kad tai yra nebūtina, taip pat jokiu būdu nelankyti pacientų jaučiant peršalimo simptomus, gerbti paciento privatumą. Be to, procedūros atlikimo laiką derinti atsižvelgiant į paciento kasdieninės higienos ir veiklos grafiką, kadangi paliatyvus pacientas neturėtų jausti papildomo streso, kad jis nespėjo kažko dienoje atlikti.
– Kokie konkretūs pratimai ar technikos buvo demonstruojamos užsiėmimo metu ir kaip jos prisideda prie paciento komforto ir savijautos?
– Buvo demonstruojama 1 metų ir 8 mėnesių pacientės, kurios sutrikusi raida ir vystymasis dėl genetinės ligos, aktyvi ir pasyvi mankšta, akcentuojami esminiai momentai bei priežastys, ką ši mankšta turi skatinti, kodėl parenkamas vienas ar kitas pratimas, kurių pasekoje siekiama stiprinti raumenukus, didinti judesių amplitudes.
Dėkojame „Kauno hospiso namams“, absolventei Rasai Diškevičienei, dėstytojai Dianai Nemčiauskienei ir pacientei bei tėveliams už Kineziterapijos studijų programos studentams suteiktas žinias!
