Spalio 12 – 18 dienomis Kaune žymima Sugiharos savaitė, skirta japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimui. Ši istorinė asmenybė 1939 – 1940 m. gyveno Kaune ir, kartu su olandų konsulu Jan Zvartendijk, išgelbėjo gyvybes tūkstančiams žydų. Kauno kolegijos Kalbų centras, žymėdamas Sugiharos savaitę, kviečia susipažinti su Japonijos kultūra iš arčiau. Apie šalies grožį, kultūrinius japonų ir lietuvių skirtumus bei panašumus, kalbos ypatybes interviu pasakoja japonų kalbos dėstytoja Augustė Dapkienė.

 Neabejotinai, Japonija yra viena egzotiškiausių ir įdomiausių pasaulio šalių. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su šia šalimi?

Pažintis su Japonija prasidėjo dar vaikystėje. Mano dėdė lankėsi Irkutske (Rusija), esančiame visai netoli Japonijos, ir iš kelionės man ir broliui dovanų parvežė gražią japoniškų pieštukų dėžutę, puoštą įvairiais hieroglifais, piešinėliais. Man buvo labai įdomu sužinoti, ką tie hieroglifai reiškia. Japonija iš mano akiračio nedingo ir paauglystėje, tačiau tuo metu dar nebuvo galimybių mokytis japonų kalbos, todėl kurį laiką netgi lankiau karatė, kad būčiau bent šiek tiek arčiau šios šalies kultūros. O jau studijuojant universitete, mano svajonė pagaliau išsipildė – dvejiems metams išvažiavau į Japoniją, kur ne tik studijavau, bet ir mokiausi kalbos, pažinau šalies kultūrą.

Kas japonų kultūroje Jus žavi labiausiai?

Dauguma kultūrinių dalykų dabar man atrodo įprasti. O nuvykus į Japoniją pirmąjį kartą sužavėjo žmonių nuoširdumas, pagarba. Lankantis tokiame mieste kaip Tokijas, kuris yra modernus, futuristinis, vietiniai gali drąsiai užkalbinti turistą ir, jei jis kalbės japoniškai – jie labai mielai bendraus, domėsis iš kur jis atvyko, pasakos apie save. To tikrai nepatirsi jokiame kitame megapolyje. Pagarba japonus lydi ne tik bendraujant su įvairaus amžiaus, tautybių žmonėmis, bet ypač – atsigręžiant į protėvius. Kiekvieno japono namuose yra įrengtas nedidelis altorius, vadinamas butsudan, kur laikomi visų mirusių šeimos narių vardai. Altoriai puošiami gėlėmis, prie jų dega žvakės. Studijuodama Japonijoje gyvenau japonų šeimoje. Per Naujųjų metų savaitę kartu su jais lankiau giminaičius. Atvykę į giminių namus, visų pirma, buvome pakviesti užeiti į japonišką svetainę, kur stovėjo butsudan, kad pasisveikintume, susipažintume, nes japonai giliai tiki, kad su protėviais galima užmegzti ryšį. Todėl kiekvienas, prie Butsudan degėme smilkalus, skambinome varpeliu. Tokie dalykai šiuolaikinei, moderniai Japonijai atrodo neįprasti.

Japonai garsėja ir savo neprilygstamu punktualumu.

Buvo nutikusi įdomi istorija – studijuodant teko mokyti anglų kalbos ir toje šeimoje, kur gyvenau, mano japonė sesė suorganizavo, jog jos universitete vesiu šnekamosios anglų kalbos pamokas. Dar metro stotyje, esančioje greta universiteto, mane visada kažkas pasitikdavo ir palydėdavo. Kartą, man atvykus, metro stotyje niekas nelaukė. Pagalvojau, jog tiesiog vėluoja. Pasirodo, studentė, kuri turėjo ateiti manęs pasitikti, patyrė avariją. Tačiau ji paskambino į tą metro stotį, kurioje laukiau, ir darbuotojos per garsiakalbius pranešė, jog niekur iš ten neičiau, nes manęs tikrai ateis pasitikti. Tai buvo labai netikėtas dalykas.

Sakote, jog dabar daugelis kultūrinių dalykų Jūsų jau nebestebina. Tačiau galbūt pastebite bruožų, kurie vis dar labai imponuoja?

Japonų atkaklumas ir ištvermingumas. Kad ir kaip sunku būtų, jie niekada nesiskundžia. Žinoma, šios savybės įtakoja kitą, ne tokį gerą, japonų bruožą – darboholizmą. Tačiau tai kompensuoja jų gebėjimas būti čia ir dabar. Jie moka „atsijungti“ nuo darbo, džiaugtis kasdienėmis akimirkomis, kaip vaikai. Nepaisant to, kad daug dirba, darbe jie palaiko gerus santykius, dėl to jaučia mažiau streso, o, kad galėtų save pralinksminti, atitrūkti nuo darbų ir rūpesčių, jie pasineria į kawaii. Tie mielų daiktų kultūra, suteikianti gyvenimo džiaugsmo.

Ar lietuvių ir japonų kultūros turi panašumų?

Panašumus lemia nuo seno Japonijoje vyraujanti šintoizmo religija, kuri yra labai panaši į pagonybę. Dėl to ir japonų, ir lietuvių ryšys su gamta yra ypatingas. Mes pažįstame medžius, augalus ir kitas gamtos gėrybes. Mums vis dar svarbus sezoniškumas. Japonų mąstymas, kultūra taip pat paremti metų laikų kaita. Kadangi abi kultūras įtakoja meilė gamtai, todėl ir švenčių turime panašių. Lietuviai švenčia Užgavėnes – žiemos išvarymą, o japonai vasario pradžioje žymi Setsubun, tik ne žiemą, o piktąsias, blogąsias dvasias jie veja ir taip pasitinka pavasarį. Taip pat kaip ir mes, japonai tiki prietarais ir jų turi labai daug: jei dalyvauji laidotuvėse, tai prieš įeidamas į savo namus turi apsibarstyti šventinta druska; jei pamatai vorą ryte – palik jį ramybėje, jei vakare – turi užmušti ir kt.

Abiejų šalių kalbos turtingos onomatopėjomis. Dar niekur kitur man neteko atrasti tiek daug onomatopėjų, ne tik gamtai, bet ir žmogaus jausmams, judesiams, kaip Japonijoje. Pavyzdžiui, muka muka reiškia, jog prastai jautiesi ar svaigsta galva, jei išalkai reikėtų sakyti peko peko. Šie gražūs, pasikartojantys garsai suteikia kalbai savitumo, ją pagyvina. Panašumų  turime daug, nors mus ir skiria 9000 kilometrų.

Kauno kolegijos Kalbų centre dėstote japonų kalbą. Kokios yra šios kalbos ypatybės?

Pradedant mokytis japonų kalbos ji neatrodo sudėtinga, nes sakiniai paprasti, tarsi formulės, į kurias įstačius skirtingus daiktavardžius galima pakeisti visą sakinį. Nėra kirčiavimo, asmenavimo, nėra vyriškų ir moteriškų galūnių, laikai tik du – esamasis ir būtasis. Tačiau. Japonų kalba yra sudaryta tarsi iš dviejų kalbų: viena tai – gramatika, žodžiai, skambesys, o kita – raštas, kuris reikalauja laiko ir pastangų. Yra trys rašymo sistemos: dvi fonetinės skiemenų abėcėlės Hiragana ir Katakana bei kanji – hieroglifai. Pirmąsias dvi išmokti nėra sunku, o hieroglifų yra tūkstančiai, todėl tiek japonams, tiek lietuviams vienintelis būdas juos išmokti – rašyti, rašyti ir rašyti. Japonų kalboje skiriasi sakinio struktūra taip pat ir klausimai, kurie skamba kaip įprasti sakiniai tik gale pridedamas specialus žodelis ka, kuris yra prilyginamas klaustukui. Be to, šioje kalboje yra daug mandagumo lygių. Aptarnaujančiame sektoriuje viskas yra peteikiama pačia mandagiausia kalbos forma, todėl tam, kuris pradėjo mokytis japonų kalbos, gali pasirodyti, kad nieko nesupranta. Bet nereikia išsigąsti, net ir patys japonai nežino visų mandagumo kalbos subtilybių ir turi jos mokytis.

Ar studentams japonų kalba kelia daug iššūkių?

Japonų kalboje yra daug žodžių, kurie tariasi vienodai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos. Pavydžiui, kami gali reikšti ir Dievą, ir popierių, ir plaukus, bet rašant šios skirtingos reikšmės turi skirtingus hieroglifus. Be to, rašydami japonai nepalieka tarpų tarp žodžių, todėl būna sunku suprasti, kada vienas žodis baigiasi ir prasideda kitas. Įdomu tai, kad yra vyrų ir moterų kalba – žodžiai, kuriuos vartoja tik vyrai ar tik moterys. Skiriasi net intonacijos – moterys visada kalba paplonintu balsu, o vyrai – žemesniu, sodresniu.

Kokį patarimą galėtumėte duoti susižavėjusiems japonų kultūra ir norintiems išmokti šią sudėtingą kalbą?

Kalbai lavinti labai padeda tos kalbos, kurios mokomasi, klausymas: galite žiūrėti laidas, filmus, animaciją. Mokantis žodžius naudinga juos užrašyti ant kortelių – vienoje pusėje lietuviškai, kitoje japoniškai. Net ir patys japonai naudoja šį mokymosi metodą. O visų svarbiausia – domėtis šalies kultūra.

Esate Kaune įsikūrusio japonų kultūros centro „Tsuru“ (I. Kanto g. 25) vadovė. Kokią simbolinę, Lietuvą ir Japoniją vienijančią, prasmę turi centro pavadinimas? Kokias veiklas šis centras organizuoja?

Tsuru reiškia gervę. Japonijoje gervės simbolis yra labai populiarus, nes simbolizuoja ilgą ir gražų gyvenimą. „Tsuru“ misija yra supažindinti ne tik Lietuvos žmones su japonų kultūra, bet ir japonus su lietuvių. Centre organizuojami japonų kalbos kursai, vedamos tapybos ant šilko, hieroglifų rašymo ant ryžių popieriaus, origami, papuošalų kūrimo pamokos. Rengiami įvairūs kultūriniai renginiai, organizuojamos kelionės į Japoniją bei kita veikla.