Šiandien, balandžio 12 d., 17 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) atidaroma karo lakūno, politinio kalinio, dailininko primityvisto Aleksandro Kostkaus-Kostkevičiaus (1912-1999) paroda „Iš debesų“.

Grėsmingi, užkaltais langais vagonai, spygliuotų vielų ir sargybinių su šunimis saugomi mirtininkų lageriai, šachtų gelmės – klaiki kančiai ir mirčiai pasmerktųjų golgota. Ir viskas paties matyta, patirta, išgyventa. Tokia yra A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba, liudijanti vieną skaudžiausių ir giliausią antspaudą Lietuvos istorijoje ir žmonių gyvenimuose palikusių reiškinių – sovietinius lagerius ir tremtį. Dailininko paveikslai – vaizdinis dienoraštis, persunktas neteisybės, nusivylimo, bet kartu ir ryžto, ištvermės, nepalaužiamos vilties ir tikėjimo tiesos triumfu. Kūrinių siužetai sukasi ne tik apie lietuvių tautą ištikusią tragediją, bet paliečia ir universalias temas, tokias kaip moralinė ir dvasinė stiprybė nužmoginančių sąlygų akivaizdoje.

A. Kostkus-Kostkevičius gimė 1912 m. gegužės 1 d. Kaune, Žaliakalnyje, gausioje vežiko Kazio Kostkevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Paulauskaitės šeimoje. Kaune jis ir užaugo. Nuo mažų dienų buvo fiziškai stiprus, užsiėmė sportu, žaidė futbolą, ledo ritulį. Mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, kur jau tuomet buvo pastebėti išskirtiniai jo gabumai dailei ir muzikai. 1935-38 m. mokėsi Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykloje. Ją baigęs tapo Nepriklausomos Lietuvos karo pilotu, įgijo leitenanto laipsnį. Sovietų Sąjungai perorganizavus Lietuvos kariuomenę, pateko į 29-ąjį korpusą. 1941 m. birželio 23 d. A. Kostkus-Kostkevičius nepakluso sovietų įsakymui skristi į Gomelį ir pasitraukė iš okupantų kariuomenės. Dėl to, grįžus sovietams, buvo nuteistas 25 metus kalėti ir išvežtas į Vorkutos lagerius, kur prabudo jo meniška prigimtis.

Iš pradžių nupiešė vieno kito kalinio portretą. Vėliau ėmė tapyti gėles ant suplyšusių lagerininkų baltinių. Išdrįso pasisiūlyti apipavidalinti plakatus. Buvo pervestas iš šachtininko į staliaus-dailidės pareigas. Sesuo dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė periodiškai siųsdavo dailės priemones. Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi. Išstumtas į gyvenimo paribį kūrybine veikla jis apibrėždavo sąveikos su aplinka ribas, kuriose gebėjo išsaugoti tautinę ir žmogiškąją tapatybę. Tokiu būdu lageris Vorkutoje, užuot sugniuždęs, tapo jam stimulu, paskatinusiu kūrybines galias, padėjusias atsiriboti nuo nužmoginančių išorės sąlygų.

1956-aisiais, grįžęs iš Vorkutos, apsigyveno gimtajame Kaune. Kaip buvęs politinis kalinys sunkiai gaudavo darbą,  jautė, kad dalis žmonių jo vengia. Daugiau bendravo su menininkais, kultūrininkais. Ypatingą reikšmę jo gyvenime suvaidino bičiulis Aloyzas Stasiulevičius, vertinęs jo dailininko talentą ir skatinęs grįžti prie kūrybos, kurią dėl sudėtingų aplinkybių buvo kiek apleidęs. Visgi bičiulio paskatintas nuo 1980-ųjų A. Kostkus-Kostkevičius pilnai atsidavė meninei veiklai. Tapė aviacijos, Lietuvos istorijos, religijos ir tremties temomis. 1991–92 m. nutapė kūrinių ciklą sausio 13-osios tema. Ypatingai svarbi yra jo autobiografinė tapyba tremties ir kalinčiųjų lageriuose tema. Šį menininką pagrįstai galima vadinti vienu pirmųjų, pavaizdavusių dailėje šį Lietuvos istorijos skaudulį iš asmeninės perspektyvos ir įtaigumu prilyginti, tarkime, Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) literatūrinei kūrybai.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones: koloristiką, muzikalumą (autorius grojo įvairiais instrumentais, buvo ansamblio narys, mokė dainavimo karo mokyklos mokinius, tad ir tapybinėse kompozicijose juntamas ritmiškumas, muzikalumas), autorinių technikų panaudojimą, specifinius kompozicinius sprendimus, padiktuotus iš debesų žvelgiančio lakūno žvilgsnio. Jo kūrybą, dar gyvam esant, vertino ir populiarino dailėtyrininkės Z. Žemaitytė, M. Kuodienė, A. Počiulpaitė, etnologės A. Rimdeikienė, A. Kargaudienė, tapytojai A. Stasiulevičius, S. Juknienė ir kt.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Lietuvos nacionalinis dailės, Lietuvos aviacijos ir Kauno IX forto muziejai.

Gausi ir vertinga, bet iki šiol netyrinėta ir niekur neviešinta archyvinė dokumentinė medžiaga apie nuteisimą ir išvežimą į lagerį Vorkutoje bei tarnybą karo aviacijoje saugoma Lietuvos ypatingajame, Lietuvos centriniame valstybės ir Kauno regioniniame valstybės archyvuose. Autoriaus sūnus Rimantas ir dukra Edita išsaugojo paties A. Kostkaus-Kostkevičiaus rašytus Vorkutos prisiminimus. Šios vertingos autentiškos medžiagos fragmentai, artimųjų prisiminimai parodoje tampa autoriaus kūrybos kontekstu, įgalinančiu parodos lankytoją visais pojūčiais pasinerti į tremties ir politinių kalinimų patirtis bei pasidalinti savo jausmais ir mintimis apie tai tam įrengtuose „jausmų burbuluose“.

Parodos kuratorės: Vilma Kilinskienė, Janina Savickienė

Paroda veikia: 2023 04 12 – 06 11

Parodos partneriai: Kauno IX forto muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos aviacijos muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Kauno regioninis valstybės archyvas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.