Rugpjūčio 26 d. 17 val. galerijoje „Ramybė“ (Vytauto g. 35, Palanga) atidaroma Kauno kolegijos Menų akademijos Mados dizaino studijų programos dėstytojos, tapytojos Lauros Slavinskaitės personalinė paroda „Užrašai“, kurioje menininkė eksponuos ir naujausius, karantino metu, sukurtus darbus. „Tapyba tai – būtį sulėtinanti kalba, vedanti į vidinę harmoniją ir išsipildymą, o kiekvienas paveikslas tai – naujas įrašas/užrašas dienoje. Šiandieniniame, patirtos socialinės atskirties suformuotame kontekste, parodoje eksponuojami kūriniai tampa ir kintančių žmogaus būsenų- baimės, užsisklendimo, trapumo, pažeidžiamumo – refleksijomis“, – pasakoja tapytoja. Su L. Slavinskaite kalbame apie būsimą parodą ir, žinoma, tapybą.
Kūryboje gilinatės į labai sudėtingą – žmogaus ir jo jausmų pasaulio temą. Kuo ši tema Jums įdomi?
Supančios aplinkos pažinimas prasideda dar prieš įžodinant regimybę – ją pajuntant per stebėjimą, lytėjimą, klausymąsi. Šis realus įsitraukimas į pasaulį tampa tuo, ką labiausiai noriu suprasti ir konceptualizuoti. Juslinis suvokimas yra pagrindinė mano kūrybos strategija. Paveiksluose fiksuoju pamatymų ir vizijų jungčių vaizdinius, gimstančius savęs ir Kito santykio analizės metu, perteikdama žmogaus psichologinės būsenos portretą, kurį įkūniju į metaforomis virtusius objektus.
Užsiminėte, jog Jums labai svarbus santykis su kitu žmogumi, kuris inspiruoja Jus kūryboje.
Tapydama žmogų siekiu atskleisti giluminę stebimojo/pozuotojo būseną, bendrauti su juo teptuko pagalba ir per tai labiau pažinti bei suprasti žmogų apskritai. Tikiu, jog šis atidus „skaitymas“ padeda skleistis bendrumo jausmui, kurį jaučiu ne tik aš, bet ir tas, kurį tapau. Drauge tarsi pristabdome kasdienybės tėkmę, atsitraukiame nuo šurmuliuojančio chaoso ir dalinamės brangiausiu turtu – laiku, skiriamu vienas kitam.
Ar personalinėje parodoje„Užrašai“ taip pat eksponuosite kūrinius, kuriuose svarbiausias – žmogus, jo vidinis pasaulis?
Šios parodos pavadinimas kilo iš mano naujausio darbų ciklo ,,Užrašai‘‘. Klasikinio portreto žanro kūriniuose pasakoju ne tik apie pavienius žmones, bet ir apie visą visuomenę. Kuriu iš mano pačios kaupiamo sutiktųjų, prakalbintųjų fotografijų archyvo. Šio ciklo kūrinius jungia vienodas formatas, kuriuo atliepiu į socialinių tinklų vaizdų kultūrą, asmenukių madą. Ciklas „Užrašai“ tai – taikus protestas prieš fikcijos apsigyvenimą žmoguje ir nuorodos į akimirkos trapumą, amžinybės svarbą, individo išskirtinumą ir savitumą. Emocija, charakteris, spalva, potėpis, forma šio ciklo darbuose yra išryškinami labiausiai, nes tai man yra svarbiausia ir pačioje tapyboje. Tačiau parodoje „Ramybės“ galerijoje ne visi eksponuojami darbai bus tik iš šios ciklo.
Kodėl parodos temai atskleisti, papasakoti pasirinkote būtent tapybos mediją? Juk esate ir puiki piešėja.
Tapyba man tai – būtį sulėtinanti kalba, vedanti į vidinę harmoniją ir išsipildymą. Potėpių, spalvų daugiasluoksniškumo, persidengimų, peršviečiamumo magija yra šios medijos unikalumas. Mėgaujuosi dažų konsistencijomis, faktūrų modeliavimu tarsi „lipdymo“ procesu. Šios faktūros man tampa daugiasluoksnių charakterių, įvairialypių būsenų, „keletos odų“/kaukių ar išsibarsčiusių minčių srauto metaforomis. Plokščiame drobės paviršiuje per keletą valandų pasimato jau apčiuopiamas asmuo su savo mintimis bei menama siela – toks rezultatas yra labiausiai trokštamas bei siekiamas. O piešinys man visada išlieka svarbus. Pastaruoju metu tikslaus linijinio piešinio nenaudoju visai, tačiau jis išryškėja po truputį dėliojant potėpius. Tai taip pat yra piešimo procesas, nes neatsisakau tikslios linijos, anatomijos, detalumo. Tik mėginu jį koncentruoti ten, kur labiausiai reikalauja kuriamas paveikslas. Šiame kūrybiniame etape iš rankų nepaleidžiu teptukų bei aliejinių dažų, tačiau mintyse formuojasi ir piešinių ciklas, papildysiantis kaupiamą tapybos kolekciją.
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
