Jonavos kultūros centro galerijoje eksponuojamoje parodoje demonstruojama Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijoje (KK MUF MA) turima Tapybos disciplinos darbų kolekcija. KK MUF MA yra Kauno meno mokyklos (KMM) tradicijų tesėja, sauganti joje užgimusius praeities artefaktus. Tokios kaip ši parodos rengimas ir studijinių darbų tyrinėjimai turi solidžią priešistoriją.

1922 m. vaizdingoje Žaliakalnio vietoje, Pelėdų kalne įsikūrė Kauno meno mokykla – viena iš legendinių Lietuvos dailininkų ugdymo institucijų. 2022 m. parengta ir išleista respektabili knyga „Piešiame Pelėdų kalne“, kurioje pristatytos čia įvairiais periodais gyvavusios dailės švietimo įstaigos (verta paminėti, kad Pelėdų kalne veikusių mokyklų statusas keitėsi net 12 kartų, o vienu svarbiausiu etapu buvo Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas (1959 – 1989 m.). Knygoje „Piešiame Pelėdų kalne“ aptarta KK MUF MA išlikusi turtinga piešimo darbų kolekcija, studijuota gausi, menotyrininkų dar mažai paliesta archyvinė medžiaga, imti interviu iš daugelio buvusių dėstytojų ir studentų. Tai leido susidaryti itin išsamų vaizdą, kokiais vingiuotais keliais suko dėstymas Pelėdų kalne veikusiose mokyklose nuo KMM iki dabartinės KK MUF MA.
Menų akademija saugo dar vieną didžiulį fondą, kuriame sukaupta milžiniška tapybos darbų kolekcija, kurią sudaro net keli šimtai kūrinių. Šios kolekcijos pagrindas yra buvusiojo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo dėstytojų vesti tapybos darbai. Galima drąsiai teigti, jog šio technikumo pedagogai, nepaisant sovietmečio politinės sistemos drąsiai perėmė tarpukario Lietuvos, KMM dėstymo patirtis, išlaikė tapybos kūrinio esmingas menines savybes.
Daug vertingų prisiminimų apie Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo etapą Pelėdų kalne pateikė dailininkas Andrius Valius (1928 – 2022), kuriam čia teko eiti įvairias pareigas: būti mokytoju, inspektoriumi, direktoriaus pavaduotoju, galiausiai, technikumo direktoriumi. Šis menininkas pasakojo, kad technikume sovietmečio pradžioje teko dirbti pagal labai unifikuotas programas, pateiktas iš Maskvos: jų laikytis privalėjo visos Sovietų Sąjungos vaikų meno mokyklos, o taip pat ir dailės technikumai. Bet Kaune šias programas stengtasi taikyti kur kas laisviau, labiliau, nepaklusnumu rizikuojant prieš įvairius atvykstančius tikrintojus. Mokymo procese siekta labiau gilintis į meninius, o ne į ideologinius klausimus.

Apžvelgus jaunųjų menininkų darbų kolekciją išryškėja keli reikšmingi faktoriai.
Pirmas svarbus dalykas, tai gausi faktologija: ant paveikslų išlikę užrašyti sukūrimo metai, dėstytojų ir studentų pavardės, daugeliu atvejų leidžiančios atributuoti, grupuoti darbus, suskirstyti juos pagal metus, ir pagal asmenybes. Todėl parodoje atsiskleidžia Menų akademijoje dirbusių ir tapybos discipliną dėsčiusių pedagogų personalijos. Didžiąją dalį fondinių darbų sudaro dailininkų Zenono Varnausko, Osvaldo Jablonskio, Alfonso Vilpišausko, Sigito Nenortos, Elga Boči, Rūtos Narvydienės, Marijos Rastenienės, Gintaro Dūdos, Audronės Petrašiūnaitės, Simono Gutausko, Arūno Vaitkūno, Aušros Vaitkūnienės ir kitų dėstytojų vesti tapybos darbai.
Apie to meto pedagogus, jų mokymą įdomius prisiminimus pateikė ilgametė technikumo dėstytoja Rūta Narvydienė, kuriai teko pažinti įvairių kartų kolegas tapytojus. 1974 m. dailininkė pradėjo dirbti tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Pradžioje R. Narvydienė buvo atsargi, tačiau padrąsinta S. Nenorto ir Z. Varnausko, leido sau laisvai kurti, improvizuoti nesilaikant griežtų taisyklių.
Ir institute, ir technikume, kurie ilgus metus kartu veikė tame pačiame buvusios KMM pastate, buvo tapoma guašu arba akvarele. S. Nenortos moksleivių darbai būdavo labai metodiški, dėstytojas – labai taktiškas, malonus, visi jį gerbdavo, stengėsi. J. Nikšienė buvo labai griežta ir reikli. Ji siekė dekoratyvumo, tapymo plokštumomis, dėlto moksleivių darbai tapo panašūs, plokštuminio sprendimo. J. Pleškūnienė mokė metodiškai, daug dėmesio skyrė tapybiniam šviesos ir šešėlio sprendimui, ją netgi juokais vadino „šviesa-šešėlis“.
Naujovių į tapybos dėstymą įnešė atėję tapytojai Alfonsas Vilpišauskas ir Arūnas Vaitkūnas. Vaitkūno mokymas pasireiškė drąsa ir laisvumu tapyboje. Vėliau į tapybos dėstytojų kolektyvą dar prisijungė Audronė Petrašiūnaitė, Jovita Glemžaitė. Petrašiūnaitė su moksleiviais daugiausia dirbo akvarele. Jos dėstomi darbai būdavo skaidrūs, švelnių spalvų. Vienu tarpu technikume dirbo Antanas Andziulis. Jis buvo labai smulkmeniškas, kreipė dėmesį į visas detales. Marija Rastenienė specializavosi aliejinių dažų technikoje. Dar kiek vėliau tapybą ėmė dėstyti Aušra Vaitkūnienė ir Arvydas Martinaitis.

Taigi, parodoje ir matomi šių, labai skirtingų pedagogų vesti darbai, juose jaučiasi vieno ar kito dėstytojo „ranka“. Žinoma, jaunuoliai iš esmės yra skatinami nepasiduoti mokytojo kūrybos įtakai, o formuoti savo kūrybinį braižą. Jie perteikė asmeninį kūrybos požiūrį, stilistiką, tapymo manierą, koloristikos sampratą. Žvelgiant šiuolaikiniu žvilgsniu fondinėje kolekcijoje atsidūrę kūriniai intriguoja stebėtojus dėstytojo-menininko įtakos matomumu, atspindžiu mokinių darbuose. Juolab, kad studentų tapybinė raiška neretai remėsi ne tik konkretaus dėstytojo, bet ir bendrai praeities tradicijų, pavyzdžiui, tarpukario koloristinės tapybos patirtimi, kurią propagavo didžioji dalis technikume dirbusių dėstytojų tapytojų.
Dar vienas akivaizdus ir vertingas dalykas yra tai, kad parodoje eksponuojamuose kūriniuose ryškėja laikmečio bruožai, regimi pamėgti modeliai, įvairūs istoriniai reliktai. Tačiau stebint darbus neapima sovietmečio laikotarpio jausmas. Nes dažnu atveju tapybos kūriniams parinkti motyvai labiau primena tarpukario dailininkų, ypač „Ars“ grupės kūrinių vaizdinius arba atspindi XX a. 7 – 8 deš. taikomojo meno modernėjimo ypatybes.

Žinoma, šioje parodoje matoma tik nedidelė dalis Menų akademijos metodiniame fonde saugomos tapybos kolekcijos, tačiau netgi ji suteikia akivaizdų supratimą, kad tapybos dėstymas Kaune rėmėsi į svarius dėmenis: istorinę tradiciją, gerų pedagogų patirtį ir ekspresyvios koloristinės tapybos sampratą.

Parengta pagal menotyrininkės dr. Raimondos Simanaitienės parodos anotaciją