Šiek tiek paradoksalu, kad su knygų iliustracijomis susipažįstame anksčiau nei su pačiomis knygomis. Juk dar vaikystėje, nemokėdami skaityti, žvelgėme į spalvotus piešinius tarp knygos puslapių ir stengėmės sudėlioti istoriją. Tačiau paūgėjus – gausiai iliustruotas knygas pakeitė kūriniai su vos keletu iliustracijų ar visai be jų. Kauno kolegijos Menų akademijoje Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno specialybę studijuojanti Raminta Leonavičiūtė ne tik domisi iliustracijų menu, tačiau ir jas kuria. Virtualioje, Menų akademijos platformoje surengtoje, parodoje „Coliukė“, menininkė pakviečia žiūrovus į savo vaizduotės pasaulį, kurį atskleisti įkvėpė gerai žinoma Hanso Kristiano Anderseno pasaka „Coliukė“. Su R. Leonavičiūte kalbame apie iliustracijų žanrą, perkeliantį į kitą pasaulį, gražiausią vaikystės pasaką ir motyvaciją kurti.

Kuo iliustracijų žanras Tau yra įdomus?

Man patinka idėja, kad iliustracijose galima pavaizduoti istoriją, suteikiant literatūriniam naratyvui tam tikrą nuotaiką ar vizualiai paaiškinant, išplečiant jo turinį. Iliustracijos atskleidžia kaip jų autorius mato pasaulį, o tai parodyti galima naudojant pačias įvairiausias priemones ir technikas.

Kokias saviraiškos galimybes suteikia iliustracijų kūrimas?

Iliustracijų piešimas suteikia galimybę parodyti, kaip menininkas įsivaizduoja veikėjus, vietas, veiksmus, aprašomus istorijoje, su kuria dirba. Jų piešimas padeda patirti visai kitą pasaulį ir įsijausti į jį stipriau nei tik perskaičius tekstą. Tačiau iliustruojamos gali būti ne tik knygos – kiekvieną situaciją, patirtį, jausmą ar idėją galima pavaizduoti piešinyje.

Virtualioje parodoje eksponuojami Tavo kūriniai skirti Hanso Kristiano Anderseno pasakai „Coliukė“. Kodėl iliustruoti pasirinkai būtent šį kūrinį? Kokias emocijas, galbūt netgi sentimentus, jis Tau kelia?

Manau, kad pasaka „Coliukė“ yra kiek pamiršta. Remiantis ja nėra sukurta daug animacinių filmų, o taip pat ir iliustruotų leidinių, knygų. Jau nuo vaikystės ši pasaka man paliko didelį įspūdį, sužavėjo. Joje galima atrasti daug gyvenimiškų pamokų, vertybių, kurios parodomos per Coliukės patiriamus nuotykius. Pasaka pamoko, kad nors kartais gyvenime nutinka nelabai geri dalykai, visada yra išeitis. Šiame kūrinyje galima surasti ir temų, susijusių su savęs, savo vietos pasaulyje paieškomis.

Koks buvo iliustracijų kūrimo procesas? Ar buvo sunku įsijausti į šią pasaką? Ar vizualizuoti jos personažus sekėsi lengvai?

Pradėjau nuo pasiruošimo ir pasakos versijos, kurią norėjau iliustruoti, pasirinkimo. Susiradusi pasaką suskirsčiau ją dalimis ir kiekvieną iliustravau atskirai. Piešimo procesas buvo laisvas, įsijausti nebuvo sunku. Nors dauguma veikėjų sekėsi vizualizuoti gerai, tačiau problemų su kai kuriais iškilo. Ypač – su vabalais. Nepaisant to, kad  jie pasirodo tik vienoje iliustracijoje, juos pavaizduoti taip, kaip norėjau, nebuvo lengva. Šiek tiek sunkumų kilo ir su Coliuke, dėl to, jog ją teko piešti dažnai. Tačiau iliustravimo procesas man suteikė naujos patirties ir daug motyvacijos tolesniems kūrybiniams sumanymams, idėjoms.

Kaip ieškojai personažų charakterių? Ar rėmeisi tik kūriniu, o galbūt šie veikėjai turi ir Tavo draugų, artimųjų, pažystamų, ar net Tavo pačios bruožų?

Veikėjus kūriau tokius, kokius aš įsivaizdavau, nors kūrimo procese buvo momentas, kai norėjosi piešti taip, kaip buvo aprašoma keletoje šios pasakos versijų. Tik pabaigusi visus piešinius, tarp savo veikėjų ir artimųjų, draugų pradėjau pastebėti tam tikrus panašumus.

Iliustracijas kūrei kompiuterinėmis programomis. Kuo kūrimas kompiuterinėmis programomis skiriasi nuo klasikinio piešimo?

Vienas iš didžiausių privalumų naudojant kompiuterines programas yra tai, kad visada galima ištrinti ir pakeisti kas nepatinka nesugadinus piešinio. Tai suteikia laisvės kūryboje, leidžia kažką pridėti arba išbandyti nebijant, kad piešinys neatrodys taip, kaip norėta ir teks pradėti iš naujo.

Kaip manote, ar kūrybinis procesas, naudojantis kompiuterinėmis programomis yra toks pat laisvas ir netikėtas, kaip piešiant ranka?

Manau, kad dėl galimybės pataisyti kompozicijos vietas, kurios nepatinka, kad ir kokiam darbo etape bebūtum, tai padeda kurti laisviau ir nejausti nerimo, baiminantis sugadinti darbą.  Kadangi piešimas yra toks laisvas, visada galima eksperimentuoti ir sulaukti netikėtų rezultatų.