Turizmo sektorius šiandien yra neatsiejama pasaulinės ekonomikos ir kultūrinių mainų dalis, jungiantis žmones per patirtis ir tradicijas. Tai daugiau nei tik kelionės – tai pažinimas, bendravimas ir tarpkultūrinė sąveika. Šios idėjos atsispindėjo vasario 27 d. vykusioje Turizmo antropologijos paskaitoje „kitaip“, kurioje Tourism and Hotel Management tarptautinės programos studentai kartu su Turizmo ir viešbučių vadybą studijuojančiais lietuviais pristatė savo kultūras per maistą ir su juo susijusias tradicijas. Šią paskaitą organizavusios Turizmo ir laisvalaikio vadybos katedros lektorės Aušra Liorančaitė-Šukienė ir Asta Raškevičiūtė-Šimkevičienė, teigia, kad  gyvas, interaktyvus būdas pažinti skirtingas kultūras ne tik teoriškai, bet ir per pojūčius, yra vienas paveikiausių keitimosi patirtimi metodų. Paskaitoje studentai ne tik dalijosi tradiciniais patiekalais, bet ir gilinosi į jų kilmę, simbolinę reikšmę bei gamybos ypatybes.

Prancūziški desertai ir sūriai: gastronominis paveldas

Studentė Alicia, atvykusi iš La Rochelle Tourism and Hospitality School ir studojuojanti pagal Erasmus+ mainų programą,  nukėlė dalyvius į Prancūziją – šalį, garsėjančią savo gastronomija. Pristatytas autentiškas prancūziškas desertas, kurio receptas apjungia paprastumą ir eleganciją, pasitelkus kasdienius ingredientus – kiaušinius, pieną ir cukrų. Be to, buvo galima paragauti ir garsiausių prancūziškų pelėsinių sūrių, kurie sukėlė diskusijų ne tik apie jų skonines savybes, bet ir apie sūrio brandinimo tradicijas.

Marokietiška virtuvė: tradicijos ir ritualai

Studentės iš Maroko pristatė savo šalies kulinarinį paveldą – lėtai gaminamą troškinį, kuris tradiciškai ruošiamas specialiame, išskirtinės formos, keramikiniame inde – tadžine. Greta jo – tradicinė sluoksniuota, kvadrato formos traški marokietiška duona – msemen (dar vadinama rghaif).,  dažniausiai patiekiama prie pusryčių stalo ir valgoma su medumi, o viską vainikavo ritualinė marokietiška arbata, patiekta autentiškame arbatinuke. Arbatos ruošimo ir serviravimo procesas nebuvo tik paprasta degustacija – tai tapo kultūriniu pasakojimu apie svetingumą ir bendravimo svarbą Maroke.

Uzbekistano pasididžiavimas – tradicinis plovas

Uzbekistano studentas Damir pristatė savo šalies kulinarinį pasididžiavimą – autentišką plovą. Jis pabrėžė, kad šis patiekalas glaudžiai susijęs su Uzbekistano istorija ir yra neatsiejama šeimos susibūrimų dalis. Plovas buvo gamintas pagal tradicinį receptą, naudojant originalius ingredientus, todėl dalyviai galėjo pajusti tikrąjį jo skonį. Damir atnešė ir ypatingą detalę – spalvingais uzbekiškais raštais margintą lėkštę, kurią, anot jo, jam atsiuntė mama tiesiai iš Samarkando. Ši detalė suteikė pristatymui dar daugiau autentiškumo ir leido dalyviams dar geriau pajusti Uzbekistano kultūros dvasią.

Lietuviškos vaišės: tradicijų ir skonių dermė

Studentai lietuviai svečius vaišino tradicine namuose kepta juoda duona, kuri buvo patiekta su kastiniu, įvairių rūšių varškės sūriu, bei aviečių uogiene. Šie produktai atspindėjo Lietuvos kulinarines tradicijas, kuriose vyrauja natūralūs, rankų darbo gaminiai. Be abejo, vaišės neapsiėjo be legendinio šakočio – šventinio kepinio, kuris ne vienam svečiui sukėlė nuostabą dėl savo unikalaus gamybos proceso. Tarp lietuviškų desertų ypatingo dėmesio sulaukė studento Gustauto pagamintas „tinginys“. Paprastas, bet nepaprastai gardus desertas sužavėjo užsienio studentus savo skoniu ir lengvu paruošimu – daugelis jų net išreiškė norą išbandyti receptą patys.

Tarpkultūrinis dialogas per maistą

Paskaita leido studentams ne tik susipažinti su skirtingų šalių gastronomija, bet ir iš arčiau pažinti vieniems kitus. Pradžioje vyravusią santūrią atmosferą akimirksniu pakeitė dalyvių įnešta energija, gyvas betarpiškas bendravimas, patirtys ir istorijos apie maistą. Ši kultūrinių mainų popietė tapo puikiu įrodymu, kad maistas – ne tik kasdienė būtinybė, bet ir kultūros dalis, padedanti suartinti skirtingų tautų žmones. Dalyviai apsikeitė kontaktais, o kai kurie pasinaudojo šia patirtimi kaip įkvėpimu akademiniams darbams.

Turizmo antropologijos paskaita „kitaip“ atskleidė, kad maistas gali būti ne tik skonio, bet ir žinių bei tarpkultūrinio dialogo šaltinis. Bendras stalas tapo erdve, kurioje studentai galėjo ne tik ragauti, bet ir suprasti vieni kitus per bendrą patirtį. Studentai pabrėžė, kad toks tarpdisciplininis metodas, kuomet čia ir dabar keičiamasi kultūrinėmis patirtimis, skatina atvirumą, smalsumą ir norą pažinti pasaulį ne tik iš knygų, bet ir per gyvąją patirtį, taip pat ir tai, kad tai yra viena geriausių patirčių per jų buvimo Lietuvoje laikotarpį.