„Dar vakar nedrįsau ištarti nė žodžio lietuviškai, o šiandien jau galiu suprasti dainas ir parašyti trumpą laišką“, – šypsosi viena iš lietuvių kalbos kursų dalyvių.

Tokie pasakojimai – ne vienas ir ne du. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Kalbų centras pusę metų vykdė projektą, kurio metu karo pabėgėliai iš Ukrainos turėjo galimybę ne tik mokytis lietuvių kalbos, bet ir geriau pažinti Lietuvą, jos kultūrą ir istoriją bei žmones.

Kalba – ne tik žodžiai, bet ir drąsa gyventi

Į lietuvių kalbos mokymus susirinko 260 ukrainiečių – nuo paauglių iki senjorų. Kursai vyko įvairiais lygiais – nuo A1 iki B1, taip pat Kaune buvo organizuoti lietuvių gestų kalbos užsiėmimai kurtiesiems.

Projektas išsiskyrė tuo, kad pasiekė įvairius Lietuvos kampelius – kursai vyko ne tik Kaune, bet ir Alytuje, Kėdainiuose bei Jurbarke. Toks geografinis išsidėstymas atspindi įtrauktį ir parodo siekį, kad mokytis kalbos galėtų kiekvienas, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

„Šis projektas buvo daugiau nei kalbos kursai. Tai buvo ryšių tarp kultūrų kūrimas, pasitikėjimo ir orumo stiprinimas, galimybė – atrasti Lietuvą“, – pažymi projekto iniciatorė, Kauno kolegijos Kalbų centro vadovė Ieva Brazauskaitė-Zubavičienė.

Pasak jos, dalyviai mokėsi ne tik įprastose auditorijose: vyko į pažintines išvykas, lankė muziejus, gamino žvakes, lietuviškus patiekalus, kartu minėjo šventes. Tokia patirtis leido ne tik išmokti kalbos, bet ir geriau pažinti šalį bei joje gyvenančius žmones, greičiau pasijausti bendruomenės dalimi.

„Dabar jaučiuosi tarsi namuose“

Lektoriai Ina Dumbliauskienė, Mykolas Balaišis, Daiva Stankevičiūtė-Volkauskienė, Rita Vabalienė, Irmina Pryvalova, Neringa Visockė ir Danutė Matelienė džiaugiasi, kad dalyviai nuo pirmų nedrąsių bandymų išaugo į tikrus kalbančius bendruomenės narius. „Buvo žmonių, kurie nemokėjo nė vieno žodžio. Bet netrukus jau skaitė tekstus, rašė laiškus, kūrė dialogus. Pamatyti tokį progresą – neįkainojama“, – sako viena iš lektorių.

Karo pabėgėliai neslepia, jog kalbos mokymasis atvėrė naujų durų. „Atsirado daugiau pasitikėjimo, galiu susikalbėti darbe, suprantu užrašus, o kartais net juokiuosi iš lietuviškų memų“, – juokiasi vienas dalyvių. Kiti dalijasi, kad pramokta kalba padeda dalyvauti savanoriškoje veikloje, kurti ryšius su lietuviais, plėsti pažįstamų ratą.

Net ir kurtieji – nepalikti nuošalyje

Projektas pasižymėjo ir vienu išskirtiniu aspektu – Kauno kolegijai bendradarbiaujant su Kauno kurčiųjų centru, Kaune gyvenantys kurtieji ir neprigirdintys ukrainiečiai turėjo galimybę mokytis lietuvių gestų kalbos. Tai itin reta, bet labai svarbi galimybė užtikrinant įtrauktį.

Pasak projekto koordinatorės Ingos Borzenko, tokie sociokultūriniai mokymai turės ilgalaikį poveikį: „Tikime, kad šios patirtys taps pamatu tolimesnei sėkmingai integracijai, naujų ryšių užmezgimui ir net profesiniams pasiekimams Lietuvoje. Džiaugiamės, kad galėjome prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo ir taip papildyti Kalbų centro teikiamų paslaugų spektrą, kuriomis kasdien naudojasi daugybė žmonių, siekiančių sėkmingos integracijos ir tobulėjimo.“

Projektas pasibaigė, bet jo rezultatai liks su dalyviais. „Tiltai tarp kultūrų tiesiasi per kalbą, o kalba atveria duris ne tik į darbą ar mokslą, bet ir į ryšius, kurie gydo“, – teigia projekto organizatoriai.

Projektą finansavo 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas.

Straipsnis publikuotas lrytas.lt

Projekto baigiamojo renginio akimirkos. Nuotr. Darius Matonis.