„Sritis, kurioje dirbu man yra tarsi narkotikas, kai „įsivažiuoju“ į darbus negaliu sustoti“, – sako Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto absolventė, serialų, filmų, televizijos stilistė Daiva Arnatkevičiūtė. Pokalbyje su Menų akademijos Įvaizdžio dizaino studijų programos koordinatore, įvaizdžio dizainere, autorinių seminarų lektore Violeta Dobrovolskiene, du dešimtmečius kino industrijoje ir televizijoje dirbanti D. Arnatkevičiūtė pasakoja apie netikėtą savo karjeros pradžią, kuo darbas kine skiriasi nuo darbo seriale, kodėl jai taip patinka dirbti su antrojo plano aktoriais bei kaip pavyksta derinti intensyvų darbą kine su dinamišku darbu televizijoje.

Violeta Dobrovolskienė (V. D.): Kas lėmė, jog šiandien save realizuojate skirtingose srityse: kine ir televizijoje?

Daiva Arnatkevičiūtė (D. A.): Jaunatviškas maksimalizmas ir smalsumas. Studijuojant tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume neturėjome tiek informacijos, kiek jos yra dabar, ir ji nebuvo lengvai pasiekiama. Mūsų šaltiniai buvo tik iš užsienio atsiųsti žurnalai: „Vogue“, „Elle“ ir kiti. Turėjome patys viską atrasti. Taip beieškant tos sritys ir išsiplėtė.

(V. D.): Studijas baigėte Kaune ir labai greitai persikėlėte į sostinę. Ar Vilniuje apsigyvenote todėl, kad  šiame mieste buvo daugiau profesinių galimybių?  

(D. A.): Persikėlimą iš vieno miesto į kitą lėmė atsitiktinumas. Sukūrusi bakalauro baigiamąjį darbą, prieš gynimus, surengiau fotosesiją, o fotografijas norėjau atspausdinti ant planšetų. Kreipiausi į vieną iš Kauno spaustuvių, bet gautu rezultatu patenkinta nebuvau, nes nuotraukoms trūko kokybės, todėl jų perspausdinti važiavau į Vilnių. Laimingas atsitiktinumas, jog spausdinant naujus planšetus mano modelius pamatė reklamos agentūros atstovas ir mane užkalbino. Tuo metu jis kaip tik ieškojo dizainerio, kuris galėtų sukurti „Lietuvos ryto“ palaikymo komandos šokėjoms naujus marškinėlius su rėmėjo logotipu. Taip prasidėjo mano karjera Vilniuje.

(V. D.): Neužilgo pradėjote dirbti stiliste užsienio ir lietuviškuose serialuose. Tikriausiai, kaip dizainerei, kūrybos buvo per mažai? Dažniau teko ne kurti naujus kostiumus, o pritaikyti jau pagamintus drabužius? 

(D. A.): Kad kūrybai lieka mažai vietos įtakoja greitas tempas serialų kūrimo industrijoje, be to, lietuviškų serialų specifika labai skiriasi nuo užsienietiškų. Dirbant stiliste užsieniečių komandos kuriamame seriale, visų pirma, su režisieriumi, produkcijos dizaineriais kalbama, aiškinamasi, kokia stilistika seriale turi būti išlaikyta. Tuomet visa komanda pasidalina užduotimis, darbais ir stengiasi režisieriaus viziją išpildyti kuo tiksliau. Dirbant lietuvių kūrėjų seriale stilistas savo komandoje turi tik grimuotoją. Su režisieriumi diskutuojama retai, bet padeda pokalbiai su aktoriais. Skiriamos kelios dienos sugalvoti, kaip turi atrodyti personažas ir įsigyti reikiamus drabužius, aksesuarus. Bet vienu kartu viso personažo garderobo nupirkti neįmanoma, todėl po darbo pamainos grįžus namo reikia vėl skaityti scenarijų ir lėkti į prekybos centrą. Sprendimus reikia priimti čia ir dabar. Praėjus lietuviško serialo kūrimo mokyklą – niekas nebaisu. Tačiau aš jau daug metų lietuviškuose serialuose nebedirbu.

(V. D.): Ar galėtumėte papasakoti kaip atrodo Jūsų  darbo savaitė?

(D. A.): Darbo pamainos yra ankstyvos. Yra buvę pamainų, kai darbe reikėdavo būti 5 ar 6 valandą ryto, kad prieš aktoriui pas mane ateinant būčiau jau viską susiruošusi ir jam nereikėtų laukti. Viskas prasideda nuo to, jog aktorius apsirengia, nusigrimuoja, o tuomet kartu su juo einame į filmavimo aikštelę, kur repetuojama ir filmuojama. Kol vyksta filmavimas būtina fotografuoti kaip toje konkrečioje scenoje atrodo aktorius, nuotrauką klijuoti į specialią knygą ir pridėti aprašymą. Užsienio kūrėjų serialuose šalia režisieriaus visada dirba „script‘as“ arba „pirmukas“, kurie yra tarsi kuriamo kūrinio metraštininkai. Lietuviškuose serialuose šį darbą atliekančio žmogaus nėra.

(V. D.): Gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kas yra „script‘as“ ir „pirmukas“?

(D. A.): „Script‘as“ – tai žmogus, kuris seka scenarijų, yra atidus visoms detalėms ir žiūri, kad filmuojamos scenos turėtų tęstinumą. „Pirmukas“ rašo scenarijaus išrašą, kuriame pažymi, koks paros metas, kokie kostiumai, kokie rekvizitai, kiek aktorių buvo vienoje ar kitoje scenoje. Jis tiesiogiai dirba su režisieriumi, o jo surinkta informacija vadovaujasi stilistas.

(V. D.): Jums tenka dirbti su didelėmis aktorių komandomis. Kaip suplanuojate savo darbą?

(D. A.): Kine, priklausomai nuo jo mastelio, yra pagrindinis dalininkas, vadovaujantis asmuo, jo asistentas ir yra masuotės, antrojo plano dailininkai bei dizaineriai. Man labiausiai patinka antrojo plano dizainerio pozicija, kadangi dirbdama masinėse scenose turiu daugiau kūrybinės laisvės. Kai dirbama su filmo ar serialo aktoriais – pildoma pagrindinio dailininko vizija, o dirbant su antruoju planu reikia tik žinoti charakterius, koloritą, laikytis tam tikrų gairių, bet dar ieka vietos ir kūrybai.

(V. D.): Ar darbas serialuose paskatino Jus susidomėti ir kinu?

(D. A.): Kine pradėjau dirbti kai radusi skelbimą, jog filmo kūrėjų komanda ieško stilisto masinėms scenos išdrįsau nueiti į atranką. Kai nieko nepažįsti, neturi autoritetų, prieš kurios drebėtum – drąsos netrūksta. Dabar jau tokia drąsi nebūčiau.

(V. D.): Kaip atrodo Jūsų darbo diena dirbant stiliste kino filme?

(D. A.): Darbo diena priklauso nuo to, ar dirbama aikštelėje, ar su primatavimais. Jei tai kino filmavimo diena, ji prasideda 5 valandą ryto. Pamaina trunka 12 valandų, bet  kostiumininkai ir visas aptarnaujantis personalas užtrunka ilgiau, nes turi ne tik viską paruošti filmavimui, bet po jo viską ir sutvarkyti. Kartais viršvalandžiai yra neišvengiami, nes tenka pasilikti po darbo ir spręsti kilusias problemas, pasitikslinti, ar tikrai viskas gerai padaryta. Būna ir taip, jog filmavimo eigoje režisierius sugalvoja tam tikrų pakeitimų. Kinas yra gyvas, jame visko nutinka. Jis ir kaip fabrikas, kuriame vyksta gamyba, todėl retkarčiais tenka nuvažiuoti pas batsiuvį, odininką, audinių prekeivį ar pan. Yra buvę ir taip, kad viena pamaina truko 26 valandas. Teko pamiršti, kad norisi valgyti ar miegoti.

(V. D.): Greta veiklos kine, dirbate LRT stiliste. Kaip pavyksta suderinti darbą kine ir televizijoje?

(D. A.): Darbą televizijoje derinu prie kino darbo grafiko. Mano darbo valandos ilgos, bet džiaugiuosi, jog esu apsupta geranoriškų žmonių, kurie supranta, jog šios dvi sritys man vienodai svarbios.

(V. D.): Su keliais televizijos laidų vedėjais dirbate ir kaip formuojate jų garderobą?

(D. A.): Dirbu su 36 laidų vedėjais, kurių garderobas yra formuojamas visą sezoną, o kiekvieną mėnesį pakoreguojamas, nes kartais televizijos eteryje idėjos, kurios gerai atrodo eskizuose nepasiteisina, kadangi kameros vaizdą perteikia kitaip. Kai tik pradėjau dirbti šį darbą pamačiau, kad daug laidų vedėjų turi tik viršutinę garderobo dalį ir man pasidarė neramu, todėl pradėjau formuoti pilnus garderobus. Juk televizijoje nutinka įvairių netikėtumų.

(V. D.): Dirbate su stipriomis, ryškiomis asmenybėmis, kurios turi tvirtą nuomonę kaip nori atrodyti. Ar lengvai pavyksta įtikinti vedėjus pasitikėti Jūsų sprendimais?

(D. A.): Man labai svarbi kito nuomonė. Noriu, kad su mano parinktais drabužiais vedėjui būtų patogu, jis jaustųsi gerai. Svarbiausia yra kurti dialogą ir gebėti argumentuoti savo sprendimus. Žinoma, kartais reikia pasitelkti visus diplomatinius įgūdžius, mokėti patylėti.

(V. D.): Kokie projektai Jūsų laukia ateityje?

(D. A.): Daug projektų pakoregavo politinė situacija. Planuose buvo darbas su kūrėjais iš Ukrainos, bet nežinau, ar šie planai bus įgyvendinti. Džiaugiuosi, jog laukia projektas su švedų kūrėjais, kurie kurs pasaką. Seniai svajojau dirbti kuriant pasaką vaikams.

(V. D.): Ko palinkėtumėte studentams?

(D. A.): Atrasti tai, kas labiausiai patinka, o atradus būti atkakliems ir siekti savo tikslų. Taip pat kviečiu studentus ateiti į praktikas kine, nes mums visada reikia papildomų rankų. Kino sfera yra labai įdomi, kiekvienas projektas išmoko kažką naujo, suteikia galimybes pažinti skirtingus žmones: aktorius, režisierius, prodiuserius.

Nuotraukose: Evelinos Gestautaitės kurti įvaizdžiai