A. Rimkevičius – įvairiaplanis stiklo menininkas, kuriantis ir restauruojantis vitražus, modeliuojantis dekoratyvias ir išraiškingas interjero detales, stiklo plastikos kūrinius. E. Nalevaika – dailininkas, ilgus metus paskyręs akvarelės praktikai ir aktyviam šios tapybos srities populiarinimui ne tik savo kūryboje, bet ir personalinių, grupinių parodų organizavimui, projektų, skirtų akvarelės propagavimui, inicijavimui ir įgyvendinimui.

Abu dailininkus jungia ir tai, jog jie užimti ne tik kūrybinėmis veiklomis, tačiau ir pedagoginiais, administraciniais darbais. E. Nalevaika – buvęs Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) ir ilgametis LDS Kauno skyriaus pirmininkas, paskutinius šešerius metus – dar ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto lektorius, dizaino studentams atskleidžiantis akvarelės subtilybes. Savo laiku administracinis darbas „suvalgydavo“ kone visą laiką, kūrybos impulsams nepalikdamas nei energijos, nei laisvų valandų. Nepaisydamas to, E. Nalevaika visuomet skyrė daug dėmesio kūrybai, rūpindamasis ne tik savo, bet ir kolegų darbų pristatymu bei parodinių erdvių kūrimu, sąlygų kūrybos eksponavimui gerinimu.  A. Rimkevičius taip pat ne tik kūrėjas, pedagogas, lektorius, edukatorius, bet ir studijos „Daina ir Artūras“ savininkas, kartu su žmona, stiklo menininke, Daina Rimkevičiene – nepailstantys tarptautinės dailės pedagogų parodos „Kvadratas“ iniciatoriai ir organizatoriai.

Akvarelė ir stiklas – nuo seno bičiuliaujasi parodų salėse. Galbūt tam įtakos turi tradicinis akvarelės kūrinių eksponavimas – būtinai su stiklu, galbūt – susiklosčiusi požiūrio į akvarelę tendencija, kuomet subtilus popieriaus, pigmento, vandens ir meistro rankos vedamo teptuko sąveikos rezultatas vis dėlto retai rasdavo vietą greta „rimtosios“ tapybos aliejiniais dažais ir akvarelei tuomet draugiją palaikydavo stiklo meno kūriniai. Skirtingos dailės sritys tarsi papildydavo viena kitą, ne kontrastuodamos, o sukurdamos bendrumo ir dermės pojūtį. Žvelgdami dar atidžiau pastebėtume, kad akvarelė ir stiklas turi daug kitų bendrų savybių – skaidrumą, peršviečiamumą, subtilius pigmentų naudojimo aspektus ir sluoksnius. Taip pat – būtinybę akvarelės ir stiklo meno kūrinių autoriams būti aukščiausios prabos meistrais. Nes šios technikos praktiškai neleidžia klysti.

Bėgant laikui keitėsi daugelio žarnų ir technikų sampratos, gludinosi ribos, nyko griežti reikalavimai ir mažėjo tradicinių kanonų paisančių autorių gretos. Tarpdiscipliniškumas, novatoriški ieškojimai ir aktualių temų analizė būdinga ir šios parodos autoriams. E. Nalevaika bene vienas pirmųjų Lietuvoje eksponavo akvarelę, neapsaugotą stiklu, taip dar ryškiau atskleisdamas šios technikos savybes. Jo kūriniai jau senokai „išėjo“ už tradicinio akvarelės lapo formato ir buvo eksponuoti ne tik įprastai pakabinti ant sienos, bet ir horizontaliai, ekspozicijos žiūrovams sudarant galimybę ne tik stebėti, bet ir liesti bei savaip perkurti pristatomą kūrinį. Šioje parodoje eksponuojamiems akriliniais dažais ant drobės sukurtiems tapybos darbams taip pat būdingas tam tikras „akvareliškas“ potėpis. Kaip sako dailininkas, atsisakyti akvarelei būdingų sluoksnių, peršviečiamumo ir liejimo nepavyksta ir kažin ar bepavyks.

A. Rimkevičiaus stiklas – preciziškai skaidrus, jei toks yra autoriaus sumanymas, arba – subtiliai nuspalvintas, rodos, neįmanomais būdais sujungtas su kitomis medžiagomis (metalu, medžiu, silikonu) ir skatinantis dar ne kartą permąstyti savo išankstines nuostatas apie stiklo meno objektus mūsų aplinkoje. Stiklo magija išties unikali: jis gali būti matinis ir spindintis, peršviečiamas ir sodrus, kuriantis netikėtas asociacijas, ne tik sukeliantis lengvo ir trapaus (taigi – lengvai dūžtančio), bet ir patikimo bei tvirto aplinkos elemento įspūdį. Autorius nesiekia stebinti žiūrovų nei spalvomis, nei formomis, tačiau kartais netikėti deriniai, tiesa, dažnai sukurti minimaliomis priemonėmis, sukelia maksimaliai reikšmingą poveikį.

Skaidrus kūrybinis dailininkų dialogas, pasitelkus menines tapybos ir stiklo plastikos priemones, primena snaigių šokį pusnyse, varveklių skambesį, ledo formas ir spalvas. Tačiau tai – ne „šalčio pramonės“ darbai, o įspūdingas tapybos ir stiklo meno meistrų pokalbis parodų salėje.

Menotyrininkė, Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė