Automobilių sportas – tai greitis, adrenalinas ir įtampa, bet Verslo fakulteto studentė Emilija Ulvydaitė rodo, kad net ir tarp dūzgiančių variklių telpa moteriškas jautrumas, vidinė ramybė ir kruopštus laiko planavimas. Sporto vadybą Kauno kolegijoje studijuojanti Emilija ne tik sėkmingai laviruoja trasoje, bet ir gyvenime – derindama studijas, asmeninį gyvenimą ir išskirtinį hobį. Kasdienis Emilijos gyvenimas – daug platesnis nei asfaltu dengtos trasos. Apie tai, ką reiškia būti mergina autosporte, kaip ji derina studijas su lenktynėmis ir kur randa tikrą ramybę – atviras ir įkvepiantis pokalbis.
Ne tik lenktynininkė, bet ir paprasta mergina
„Už trasos ribų aš esu tiesiog Emilija – dukra, studentė, mergina, kuri mėgsta saldumynus ir pasivaikščiojimus su šeima. Taip, mėgstu greitį, bet vertinu ir lėtus vakarus su artimaisiais“, – pasakoja Emilija. Mergina ką tik baigė antrą studijų kursą ir nuo rudens pradės paskutinius studijų metus.
Nors Emilijos gyvenime veiksmo netrūksta, ji tikina – viską spėti įmanoma. „Laiko planavimas padeda kiekvienam dalykui skirti tiek dėmesio, kiek noriu. Aišku, kartais nepavyksta visko atlikti tobulai ar laiku, bet tai normalu“, – atvirauja mergina.
Toks požiūris leidžia jai ne tik efektyviai mokytis ir lenktyniauti, bet ir išlaikyti gyvą ryšį su artimaisiais, pomėgiais bei santykiais.
Ramybės uostas lenktynių audroje
Kalbant apie artimus žmones, Emilija neslepia: didžiausią palaikymą ji jaučia iš tėčio ir vaikino Ugniaus. „Ugnius – ne tik mano mylimasis, bet ir ramybės šaltinis, motyvuotojas, kuris visada šalia. Jis dalyvauja mano treniruotėse, varžybose, palaiko kiekviename žingsnyje.“
Be to, Ugnius taip pat myli automobilius – turi kolekcinių modelių, pats kartais dalyvauja parodose ir puikiai išmano techniką, užsiima automobilių valymo darbais. Tai – bendras pasaulis, kuriame abu jaučiasi savaip stiprūs.
Poilsis – nuo gamtos iki saldumynų
Emilija puikiai supranta, kad norint išlaikyti energiją, reikia gebėti ir atsijungti. „Kai noriu pailsėti, būnu gamtoje, sportuoju, bėgioju, važinėju dviračiu, leidžiu laiką su vaikinu, šeima. Mėgstu gaminti, ypač saldumynus, taip pat keliauti, žiūrėti filmus. Net buities darbai kartais padeda atsipalaiduoti.“
Ramybės jai suteikia ne tik veiklos, bet ir emocinis palaikymas: „Būdama šalia Ugniaus jaučiuosi tarsi kitame pasaulyje – be įtampos ir spaudimo.“
Varžybos ar sesija? Atsakymas aiškus
Paklausta, kas sunkiau – egzaminų sesija ar lenktynės, Emilija nedvejoja: „Lenktynės – tikrai! Ten spaudimas, atsakomybė, koncentracija – viskas viename. Egzaminai šalia atrodo kaip paprasta užduotis.“
Vis dėlto, spaudimo gyvenime netrūksta ir kituose kontekstuose. Emilija prisipažįsta – ji perfekcionistė: „Noriu viską padaryti gerai, suspėti ir dar padaryti daugiau. Didžiausią spaudimą sukelia ne aplinka, o aš pati sau.“ Kad neperdegtų, ji kartais tiesiog primena sau, kad „esu paprastas žmogus, kuris neprivalo būti tobulas“.
Kai trasoje nurimsta varikliai
Po varžybų Emilija pirmiausia… analizuoja klaidas. „Su treneriu peržiūrime važiavimus, aptariame, kas pavyko, kas ne. Tik po to pasidalinu emocijomis su artimaisiais.“
Tai – sportinis mąstymas, kuris leidžia tobulėti kiekviename žingsnyje. Ir vis dėlto, už šio užsidegimo slepiasi paprasta, šilta asmenybė, kuri moka džiaugtis gyvenimu – ne tik greitu posūkiu trasoje, bet ir buvimu gamtoje, pasivaikščiojimu ar pokalbiu su mylimu žmogumi.
Emilijos istorija įkvepia
Ji rodo, kad stiprybė moteryje – ne tik greitis ar ryžtas, bet ir gebėjimas būti savimi, nebijoti pailsėti, atvirai kalbėti apie spaudimą ir pasitikėti tais, kurie šalia. Trasos triukšme ir gyvenimo tyloje Emilija išlieka tokia pati – nuoširdi, atsidavusi ir pasirengusi kilti dar aukščiau. O jos kelionė dar tik prasideda!
Straipsnis publikuotas panele.lt
