Maistas – tai ne tik kasdienis poreikis, bet ir sudėtingas reiškinys, apimantis žmogaus fiziologiją, skonio pojūčius, kultūrinius įpročius bei visuomenės požiūrį į sveikatą ir tvarumą. Mitybai skirtos medžiagos – tiek gamtinės, tiek perdirbtos – turi būti ne tik maistingos, bet ir teikti malonumą. Tai – iššūkis, kurį kasdien sprendžia maisto technologai, užtikrindami, kad maisto produktai būtų skanūs, saugūs, išvaizdūs ir atitiktų šiuolaikinio vartotojo lūkesčius.

Pasak daktaro Joelio D. Wallacho, žmogaus organizmui būtinos 90 skirtingų maisto medžiagų, nes kiekviena jų atlieka specifinę funkciją. Nors daugelis esminių maistinių komponentų jau yra identifikuoti ir ištyrinėti, kitas svarbus aspektas – juslinė maisto vertė – išlieka sudėtingai apibrėžiamas reiškinys. Skonis, kvapas, tekstūra, išvaizda – tai pojūčiai, kurie glaudžiai susiję su žmogaus sąmone ir asmenine patirtimi.

Vis dažniau maistas vertinamas ir pagal tai, kiek jame yra sveikatai naudingų bei gyvybės procesus reguliuojančių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, vis svarbesniu tampa kvalifikuotas maisto technologų indėlis. Kiekvienas maisto produktas, kurį randame parduotuvėse ar ragaujame kavinėse, yra jų darbo rezultatas. Maisto technologai ne tik prižiūri gamybos procesus, tikrina kokybę, bet ir kuria naujus produktus, parenka žaliavas, vertina gamybos išlaidas, analizuoja rezultatus.

Vis dėlto specialistų trūkumas – opi problema. Lietuvoje parengiama palyginti nedaug maisto technologų, o dalis jų pasirenka kitą karjeros kelią. Prie to prisideda ir emigracija – gamybos įmonės priverstos tarpusavyje konkuruoti dėl specialistų, tačiau sisteminės problemos tai neišsprendžia.

Specialistų rengimas: Kauno kolegijos indėlis

Kauno kolegijos Maisto technologijos studijų programos absolventai – svarbi grandis šioje srityje. Baigę trejų metų nuolatines ar nuolatines sesijines studijas, jie dirba technologais mėsos, pieno, fermentacijos, duonos, konditerijos ir kitose maisto pramonės srityse, tampa gamybos procesų vadovais, kuria savo įmones. Studijas galima tęsti ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Kauno technologijos universitete ar kitose aukštosiose mokyklose.

Maisto ir agrotechnologijų katedra taip pat siūlo Agroverslų technologijų studijas. Ištęstinė studijų forma leidžia derinti mokslą su darbu ar kitomis veiklomis – paskaitos vyksta nuotoliniu būdu, o praktika atliekama moderniame mokomajame ūkyje Alšėnų seniūnijoje, kolegijos bandymų sode bei laboratorijose, kur vertinamos dirvožemio ir žemės ūkio žaliavų savybės.

Šios studijos atveria galimybes dirbti žemės ūkio verslo sektoriuje, perdirbimo įmonėse, konsultavimo įstaigose ar kurti ir plėtoti nuosavą ūkį.

Maisto sauga ir vartotojų lūkesčiai – vis svarbesni

Visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, vis daugiau dėmesio skiriama maisto saugai ir kokybei. Vartotojai nori žinoti, ką valgo, ir renkasi produktus, kurie nėra užteršti patogeniniais mikroorganizmais, chemikalais ar fiziniais teršalais. Europos Sąjungos šalyse vadovaujamasi holistiniu požiūriu į maisto grandinę – nuo žaliavos iki vartotojo stalo. Tai reiškia, kad svarbus ne tik gausus derlius, bet ir gebėjimas išsaugoti kokybę bei saugiai pateikti produktus rinkai.

Tuo pačiu keičiasi ir vartotojų poreikiai – vis populiaresni tampa greito, bet sveiko vartojimo produktai, išsaugantys natūralų skonį, aromatą, tekstūrą. Dėl to gamintojai ieško sprendimų, leidžiančių naudoti tausojančius perdirbimo būdus.

Pagrindinės maisto medžiagos: ką svarbu žinoti?

Kiekvienas žmogus turėtų žinoti, kokios medžiagos būtinos organizmui ir kaip jų trūkumas ar perteklius veikia sveikatą:

• Baltymai – tai organizmo statybinė medžiaga. Jie būtini raumenims, fermentų veiklai, o juose esančios aminorūgštys lemia ir produktų skonį. Tačiau netinkamai laikomi baltyminiai produktai greitai genda.
• Angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis. Jie svarbūs fermentacijos procesams, cukraus karamelizacijai. Kepenys kaupia gliukozės perteklių glikogeno pavidalu.
• Riebalai (lipidai) – netirpūs vandenyje, tačiau būtini žmogaus organizmui, ypač polinesočiosios riebalų rūgštys, kurių pats organizmas nesintetina. Oksiduojantis riebalai apkarsta.

Tvarumas ir sąmoningas vartojimas: išmesti ar panaudoti?

Apie 40 proc. namų ūkiuose išmetamo maisto sudaro vaisiai ir daržovės. Tačiau net ir iš pirmo žvilgsnio bevertės išspaudos gali tapti vertingu produktu. Pavyzdžiui, morkų išspaudos – puikus ląstelienos šaltinis, juodųjų serbentų likučiai panaudojami saldainių gamyboje, aviečių sėklose yra elago rūgšties, turinčios priešvėžinių savybių.

Tad kartais verta sau užduoti klausimą – kur padėti kablelį sakinyje „Suvalgyti negalima išmesti“? Atsakymas svarbus ne tik mūsų sveikatai ir piniginei, bet ir gamtai.

Rinkis studijas Kauno kolegijos Informatikos, inžinerijos ir technologijų fakultete!