Technologijų fakulteto Maisto ir agrotechnologijų katedroje įvyko Lietuvos etninio paveldo tradicijų pristatymas, skirtas supažindinimui su „Kūčiukų“ patiekalo kilme.
Anksčiau pagrindinis ilgiausios nakties patiekalas nepriminė apvalių mielinių kepinių. Kūčia vadintas patiekalas, kadaise gamintas iš įvairių grūdų ir valgytas su medumi ir aguonomis. Jo vardu pavadinta ir trumpiausia metų diena bei ilgiausia naktis.
Žodis „Kūčia“ kilęs iš senovės graikų „kokkos“ – kauliukas, grūdas, sėkla, vėliau, viduramžiais graikų vartoto žodžio „kukia“ – pupos“. Mokslinių tyrimų duomenimis, pats žodis į Lietuvą atkeliavo iš slavų. Kadaise patiekalas pirmiausia būdavo skiriamas mirusiesiems. Vėlės Lietuvoje būdavo vadinamos kočėmis. Todėl greičiausiai Kūčių pavadinimas ir kilęs iš vėlių – kočių. Kita versija – „kūčiavoti“ sugrįžtančioms namų vėlėms prigijo patiekalo „kūčia“ pavadinimas. Remiantis šiais argumentais, tai yra apeiginis valgis skirtas vėlėms ir žmonėms.
Kūčią gamino iš kruopų, kad senovinis patiekalas kūčia būdavo gaminamas iš kviečių, pupų, žirnių, miežių ir aguonų. Gardinamas medumi. Aukštaitijoje kurį laiką kūčia buvo vadinama rupių miežių kruopų košė, valgoma su aguonomis ir miešimu – medumi saldintu vandeniu. Šiame regione kartais iki šiol kūčia vadinami šutinti kviečiai su medumi. Panevėžio krašte XX a. pradžioje kūčią gamino iš kviečių, žirnių mišinio, pagardinto aguonomis ir medumi saldintu vandeniu. Bendras įvairių kūčios variantų bruožas buvo tas, kad patiekalas būdavo gaminamas iš nemaltų ar šiek tiek grūstų javų, kruopų ir gardintas medumi, aguonomis ar kanapėmis. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėtos kepti nedidelės bandelės su aguonomis. Dzūkijoje būdavo kepamas paplotis, kurį šeima vėliau laužydavo ir mirkydavo į aguonpienį. Suvalkijoje bandelės būdavo didesnės nei dabar ir pailgos. Vadino ir paršeliukais. Įvairiuose šalies regionuose patiekalas vadintas skirtingai: kleckučiais, prėskučiais, galkutėmis, kalėdukais, buldikais, pulkeliais, kukuliais, paršeliukais, šližikais.
Bendrinį kūčiukų pavadinimą maži apvalūs kvietinių miltų su mielėmis kepiniai įgavo palyginti neseniai. Ypač išpopuliarėjo šaliai atkūrus Nepriklausomybę, kai vėl drąsiai pradėtos švęsti Kūčios. Taip greičiausiai nutiko dėl to, kad kūčiukai dėl patrauklios formos ir skonio paplito visuotinai ir buvo pamėgti visoje šalyje.
Kūčiukus stebuklingąją naktį galima naudoti žaidimams, spėjimams, burtams ir dovanoms. Pagal senovinius papročius šeimininkės kūčiukus turėtų kepti Kūčių dieną.
Kūčių vakaro apeigos, taip pat ir maistas simbolizuoja žmonių ir gamtos bendrumą, tikėjimą. Apeigomis mūsų senoliai siekė gerovę lemiančių jėgų, vėlių palankumo, gero derliaus. Todėl ir dabar, laikantis tradicijų, po vakarienės ant vaišių stalo paliekame kūčiukų. Tikima, kad jais pasigardžiavusios gerosios dvasios atneš laimę ir į namus.
Tekstas surinktas iš įvairių antrinių informacijos šaltinių
