Evelina Petko Verslo fakultete jau trečius metus studijuoja Kultūros ir laisvalaikio vadybą. Mergina neslepia, kad be studijų svarbią dalį jos gyvenime užima ištikimieji keturkojai. Nuo mažens mylėjusi šunis, Evelina šiandien aktyviai užsiima jų dresūra ir padeda šeimininkams paruošti savo augintinius šunų parodoms. Evelina sako, kad be šunų nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo, ir papasakojo, kaip atrado meilę keturkojams bei kokie ateities planai.
– Evelina, jau kelerius metų esate įsitraukusi į įvairias veiklas su šunimis. Papasakokite plačiau.
– Viskas prasidėjo prieš aštuonerius metus ir šiuo metu padedu klientams paruošti jų šunis parodoms, kartu siekiame, kad šis taptų čempionu. Taip pat mano šeima turi vokiečių nykštukinių špicų veislyną „Tai Amarilis“, tad dalį laiko užsiimu su šiais mažyliais. Prieš dvejus metu mano artima draugė įkūrė jaunųjų ir profesionalių vedlių komandą #VegaHandlingTeam, tad aš jai padedu organizuoti stovyklas, komandos stiprinimo veiklas, kai reikia, pavaduoju ją treniruotėse.
– Nuo ko viskas prasidėjo ir iš kur kilo meilė gyvūnams?
– Visada mylėjau gyvūnus. Mūsų pirmasis šuo šeimoje atsirado tėčio iniciatyva. Tėtis rinkosi tarp tuo metu populiariausių veislių – jorkšyro terjero, prancūzų buldogo, bet pamatęs špicą parodė mamai, o ji tepasakė: „Arba šis, arba jokio šuns mūsų namuose nebus.“
Visai netrukus iš veislyno „Tai Lauras“ įsigijome naują šeimos narį – Nikį. Iš pradžių neplanavome dalyvauti parodose, bet su laiku apsilankėme treniruotėse ir jau pirmojoje parodoje Nikis gavo pirmąjį titulą. Nuo tada pradėjome intensyviau ruoštis parodoms ir dažniau jose dalyvauti. Tiesa, su Nikiu dalyvaudavo mama, nes šuo buvo tikras mamyčiukas. Tuo tarpu aš buvau jos asistentė, kartu dalyvaudavau visose parodose ir treniruotėse, kartais ir pati jį treniruodavau.
Po dvejų metų tėvai pradėjo planuoti antrojo šuns įsigijimą. Vos sužinojusi šią naujieną iš karto pasakiau, kad su naujuoju šunimi dirbsiu aš. Su špico veislės Mia ir prasidėjo mano karjera šioje srityje. Daug dirbome, o kartu atsirado ir mūsų įdirbį pastebėję pirmieji klientai, kurie paprašė paruošti jų šunį parodai.
– Kokią dalį šiuo metu šunys užima Jūsų gyvenime?
– Mano gyvenime šunys užima labai didelę dalį ir namuose jų auginame net keturis, iš kurių dažniausiai du pasiimu su savimi į Kauną. Taip pat beveik visus savaitgalius praleidžiu šunų parodose, nuolat su savo šunimis užsiimu namuose, o darbo dienomis dirbame salėje su klientų keturkojais.
– Kodėl, Jūsų manymu, yra svarbu tai, ką darote?
– Šių veiklų dėka aplankiau daug užsienio šalių, pažinau daug įdomių žmonių. Atrastas hobis ir šunys kasdien mane moko kantrybės. Šiuo metu savo žiniomis dalinuosi su vaikais jaunųjų vedlių komandoje ir tikiu, kad dalis jų ateityje paseks šiuo keliu. Taip pat visada konsultacijų prireikia keturkojus auginantiems draugams.
– Ar ketinate tuo užsiimti ir po studijų baigimo?
– Žinoma, nes šiandien negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be šunų. Tikrai toliau tęsiu veislyno veiklą ir galbūt jame ateityje atsiras mano svajonių veislės Čiau-Čiau šunys.
