Kviečiame iki sausio 31 d. apsilankyti Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinyje (Veiverių g. 43, Kaunas) eksponuojamoje Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos studentų tapybos darbų parodoje. 

Eksponuojamoje parodoje demonstruojama Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijoje (toliau – KK MUF MA) turima Tapybos disciplinos darbų kolekcija. KK MUF MA yra Kauno meno mokyklos tradicijų tesėja, sauganti joje užgimusius praeities artefaktus. Tokios kaip ši parodos rengimas ir studijinių darbų tyrinėjimai turi solidžią priešistoriją, kurią norisi trumpai pakomentuoti.

1922 m. vaizdingoje Žaliakalnio vietoje, Pelėdų kalne įsikūrė Kauno meno mokykla – viena iš legendinių Lietuvos dailininkų ugdymo institucijų. Nesenai buvęs KMM 100-čio minėjimas tapo svarbiu akstinu aktyviau tyrinėti čia sukauptus studijinių darbų fondus. 2022 m. parengta ir išleista respektabili knyga „Piešiame Pelėdų kalne“, kurioje pristatytos čia įvairiais periodais gyvavusios dailės švietimo įstaigos (šioje vietoje derėtų priminti, kad Pelėdų kalne veikusių mokyklų statusas keitėsi net 12 kartų, o vienu svarbiausiu etapu buvo Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas (1959 – 1989 m.). Knygoje „Piešiame Pelėdų kalne“ aptarta KK MUF MA išlikusi turtinga piešimo darbų kolekcija, studijuota gausi, menotyrininkų dar mažai paliesta archyvinė medžiaga, imti interviu iš daugelio buvusių dėstytojų ir studentų. Tai leido susidaryti itin išsamų vaizdą, kokiais vingiuotais keliais suko dėstymas Pelėdų kalne veikusiose mokyklose nuo KMM iki dabartinės KK MUF MA.

Minėtoje knygoje išanalizavus piešimo disciplinos raidą ir kūrinius atėjo laikas peržiūrėti dar vieną didžiulį fondą, taip pat saugomą šiandieninėje KK MUF MA. Jame sukaupta milžiniška tapybos darbų kolekcija, kurią sudaro net keli šimtai kūrinių. Šios kolekcijos pagrindas yra buvusiojo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo dėstytojų vesti tapybos darbai. Galima drąsiai teigti, jog šio technikumo pedagogai, nepaisant sovietmečio politinės sistemos drąsiai perėmė tarpukario Lietuvos, KMM dėstymo patirtis, išlaikė tapybos kūrinio esmingas menines savybes.

Daug vertingų prisiminimų apie Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo etapą Pelėdų kalne pateikė dailininkas Andrius Valius (1928 – 2022), kuriam čia teko eiti įvairias pareigas: būti mokytoju, inspektoriumi, direktoriaus pavaduotoju, galiausiai, technikumo direktoriumi. Šis menininkas pasakojo, kad technikume (ypač sovietmečio pradžioje, 6 – 7 dešimtmečiuose) teko dirbti pagal labai unifikuotas programas, pateiktas iš Maskvos: jų laikytis privalėjo visos Sovietų Sąjungos vaikų meno mokyklos, o taip pat ir dailės technikumai. Bet Kaune šias programas stengtasi taikyti kur kas laisviau, labiliau, nepaklusnumu rizikuojant prieš įvairius atvykstančius tikrintojus. Technikumo dėstytojai programas ne kartą bandė adaptuoti, atsižvelgdami į mokinių prašymus ir į savo puoselėjamą asmeninį suvokimą, kūrybinį braižą. Mokymo procese siekta labiau gilintis į meninius, o ne į ideologinius klausimus.

Todėl žvelgdami į tapybos fondinėje kolekcijoje surinktus jaunųjų menininkų darbus galime tik pasidžiaugti jų meniškumu ir įvairove. Apžvelgus šią kolekciją išryškėja keli reikšmingi faktoriai.

Pirmas svarbus dalykas, regimas kolekcijos darbuose, tai gausi faktologija: ant paveikslų išlikę užrašyti sukūrimo metai, dėstytojų ir studentų pavardės, daugeliu atvejų leidžiančios atributuoti, grupuoti darbus, suskirstyti juos pagal metus, ir pagal asmenybes. Todėl parodoje atsiskleidžia „Pelėdų kalne“ dirbusių ir tapybos discipliną dėsčiusių pedagogų personalijos. Didžiąją dalį fondinių darbų sudaro dailininkų Zenono Varnausko, Osvaldo Jablonskio, Alfonso Vilpišausko, Sigito Nenortos, Elga Boči, Rūtos Narvydienės, Marijos Rastenienės, Gintaro Dūdos, Audronės Petrašiūnaitės, Simono Gutausko, Arūno Vaitkūno, Aušros Vaitkūnienės ir kitų dėstytojų vesti tapybos darbai. Tvarkant tapybos fondinę kolekciją paveikslai randami sužymėti įvairiai (kai kur yra tik dėstytojo ar mokinio pavardė, kai kurie apskritai stokoja tikslesnės metrikos), bet labai džiugina tokie pavyzdžiai, kuriuose turimos ir buvusio pedagogo, ir studento pavardės. Visa tai padeda istoriškai atskleisti Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo tapybos dėstytojų indėlio, edukacinės raiškos puslapius.

Apie to meto pedagogus, jų mokymą įdomius prisiminimus pateikė ilgametė technikumo dėstytoja Rūta Narvydienė, kuriai teko pažinti įvairių kartų kolegas tapytojus. Dailininkė teigia, kad kai ji 1974 m. pradėjo dirbti tuometiniame  Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. A. Valius ją paskyrė dėstyti tapybą.  Pasak dailininkės, „tapybai tuo metu vadovavo dailininkas Sigitas Nenorta, dar dirbo Jadvyga Nikšienė ir Janina Pleškūnienė. Man buvo labai nedrąsu pradėti dėstyti, bet Nenorta drąsinančiai pasakė ,,Nebijok, išmoksi“. Menininkė teigė, jog pati institute mokėsi pas Zenoną Varnauską, kuris taip pat dirbo ir technikume. „Varnausko tapybos dėstymas man labai patiko, nes jis leido laisvai kurti, improvizuoti nesilaikant griežtų taisyklių, svarbu paveikslo kompozicija ir meniškumas. Jei matydavo, kad darbas „užkankintas“, liepdavo dažus nuplauti. Užtekdavo kelių šviežių potėpių ir darbas atgydavo.

Ir institute, ir technikume, kurie ilgus metus kartu veikė tame pačiame buvusios KMM pastate, buvo tapoma guašu arba akvarele. S. Nenortos moksleivių darbai būdavo labai metodiški, dėstytojas – labai taktiškas, malonus, visi jį gerbdavo, stengėsi. J. Nikšienė buvo labai griežta ir reikli. Ji siekė dekoratyvumo, tapymo plokštumomis, dėlto moksleivių darbai tapo panašūs, plokštuminio sprendimo. J. Pleškūnienė mokė metodiškai, daug dėmesio skyrė tapybiniam šviesos ir šešėlio sprendimui, ją netgi juokais vadino „šviesa-šešėlis“.

Naujovių į tapybos dėstymą įnešė atėję tapytojai Alfonsas Vilpišauskas ir Arūnas Vaitkūnas. Vaitkūnas tuo metu buvo labai jaunas, jis mažai kuo skyrėsi nuo studentų, buvo jų mėgstamas, aktyviai bendraujantis. Jo mokymas pasireiškė drąsa ir laisvumu tapyboje. Vėliau į tapybos dėstytojų kolektyvą dar prisijungė Audronė Petrašiūnaitė, Jovita Glemžaitė. Petrašiūnaitė su moksleiviais daugiausia dirbo akvarele. Jos dėstomi darbai būdavo skaidrūs, švelnių spalvų. Tada už tapybos mokymą jau buvau atsakinga aš (aut. – Rūta Narvydienė), todėl gerai pamenu, kaip po peržiūrų pasilikusios pasiklodavome moksleivių darbus ir aptarinėdavome. Būdavo labai įdomu, daug šmaikščių žodžių tardavo Jovita Glemžaitė.

Vienu tarpu technikume dirbo Antanas Andziulis. Kiek atsimenu, dėstydamas jis buvo labai smulkmeniškas, kreipė dėmesį į visas detales. Marija Rastenienė specializavosi aliejinių dažų technikoje. Dar kiek vėliau tapybą ėmė dėstyti Aušra Vaitkūnienė ir Arvydas Martinaitis“.

Taigi, parodoje ir matomi šių, labai skirtingų pedagogų vesti darbai, juose jaučiasi vieno ar kito dėstytojo „ranka“. Žinoma, jaunuoliai iš esmės yra skatinami nepasiduoti mokytojo kūrybos įtakai, o formuoti savo kūrybinį braižą. Bet visgi suvokiame, kad mokytojai kaip asmenybės darė įtaką ugdytiniams, neretai „įdiegdami“ savo tapymo manierą. Koreguodami jie perteikė asmeninį kūrybos požiūrį, stilistiką, tapymo manierą, koloristikos sampratą. Taigi to nestokoja ir šiame rinkinyje saugomi darbai. Bet žvelgiant šiuolaikiniu žvilgsniu fondinėje kolekcijoje atsidūrę kūriniai šiandieną ir intriguoja stebėtojus tuo dėstytojo-menininko įtakos matomumu, atspindžiu mokinių darbuose. Juolab, kad studentų tapybinė raiška neretai remėsi ne tik konkretaus dėstytojo, bet ir bendrai praeities tradicijų, pavyzdžiui, tarpukario koloristinės tapybos patirtimi, kurią propagavo didžioji dalis technikume dirbusių dėstytojų tapytojų. Šias įtakas labai įdomu stebėti.

Dar vienas akivaizdus ir vertingas dalykas yra tai, kad parodoje eksponuojamuose kūriniuose akivaizdžiai ryškėja laikmečio bruožai, regimi pamėgti modeliai, įvairūs istoriniai reliktai. Bet stebint darbus (panašiai kaip ir anksčiau minėtas atskirų dailininkų įtakas) neapima sovietmečio laikotarpio jausmas. Nes dažnu atveju tapybos kūriniams parinkti motyvai labiau primena tarpukario dailininkų, ypač „Ars“ grupės kūrinių vaizdinius arba atspindi XX a. 7 – 8 deš. taikomojo meno modernėjimo ypatybes. Pavyzdžiui, natiurmortuose matomi 7 dešimtmečiui būdingi apibendrintų, dizainiškų formų daiktai: keramikiniai arkliukai, indai, o taip pat verbos, tautinės tekstilės audiniai. Įdomūs ir koloristiniai portretai, peizažai, ekspresyviu potėpiu ar apibendrintomis, spalvingomis plokštumomis fiksuojantys natūrą. O tuo pačiu kyla mintis, kad į fondą, nepasiduodant sistemai, apgalvotai rinkti kūrybiškai vertingi studentų darbai.

Žinoma, šioje parodoje matoma tik nedidelė dalis „Pelėdų kalne“ saugomos tapybos kolekcijos, tačiau netgi ji suteikia akivaizdų supratimą, kad tapybos dėstymas Kaune rėmėsi į svarius dėmenis: istorinę tradiciją, gerų pedagogų patirtį ir ekspresyvios koloristinės tapybos sampratą.

Menotyrininkė Raimonda Simanaitienė

Paroda veikia: 2026 m. sausio 5 – 31 d.
Parodos vieta: Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinyje (Veiverių g. 43, Kaunas)
Parodos kuratorės: Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos lektorės Sigutė Bronickienė ir Birutė Šležienė.