Prieš keletą mėnesių Kultūros ir laisvalaikio vadybos profesinio bakalauro diplomą atsiėmęs Romas Urbonas įsitikinęs – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Kauno kolegiją pasirinkęs dėl praktiško požiūrio į būsimųjų specialistų ruošimą, šiandien jis jaučiasi išpildęs visus savo lūkesčius – darbą, apie kurį svajojo, gavo dar studijų metais, o veikla renginių organizavimo srityje, nepaisant nesibaigiančio karantino, ne tik nesustojo, bet netgi išaugo.
– Romai, pasirinkai savo ateities profesijai kultūros ir renginių organizavimo sritį. Ar ši sfera tave sužavėjo dar mokyklos laikais?
– Taip, mokykloje buvau aktyvus, bet ne savo noru. Tai buvo mano teatro mokytojos dėka. Ji mane stūmė į renginių veiklą, net skųsdavo tėvams, kad neatlieku savo pareigų (juokiasi)… Tačiau, kad ir kaip man nepatiko renginių vedėjo amplua, vis labiau žavėjo renginių organizavimo procesas. Vis tik po mokyklos neskubėjau stoti. Nusprendžiau pora metų išbandyti save užsienyje. Dirbau visai su šia sritimi nesusijusius darbus. Tą laikotarpį įvardinčiau kaip pamoką, kuri leido suprasti, kad turiu siekti aukštojo mokslo. Grįžęs jau buvau apsisprendęs, kad noriu realizuoti save kultūros srityje. Rinkausi tarp universiteto ir kolegijos. Pastarąjį variantą pasirinkau dėl elementarios priežasties – ypatingo dėmesio praktinių įgūdžių ugdymui.
– Renginių organizavimo įmonėje, kurioje šiuo metu dirbi, darbą gavai atlikęs praktiką. Kaip atsitiko, kad joje ir pasilikai?
– Taip, darbą gavau studijuodamas antrame kurse. Atlikus praktiką įmonėje „Renginių kalvė“, jos direktorius man pasiūlė projektų vadovo asistento poziciją. Vėliau pakilau iki projektų koordinatoriaus. Neslėpsiu, gavęs šį pasiūlymą buvau laimingas iki mėnulio ir atgal, nes jaučiausi įgyvendinęs tai, apie ką svajojau. Gauti darbą, atlikus praktiką, yra nuostabu ir neįkainojama. Nors įmonė, kurioje dirbu, nėra didelė (joje dirba šeši asmenys) tačiau, – viena sėkmingiausių, – tai tikrai.
– Kol vieni renginių organizatoriai piktinosi negalintys tęsti veiklos, jūs užsispyrėte ieškoti alternatyvų. Kaip pavyko susitvarkyti su renginių organizatorius užklupusiais iššūkiais, kai fiziškai renginiai tapo nebeįmanomi?
– Neslėpsiu, prasidėjus karantinui mintyse buvo kilęs labai didelis sąmyšis, jaučiau baimę prarasti darbą, o dar didesnė baimė buvo pati nežinomybė. Tuo tarpu įmonė reagavo gana konstruktyviai ir šaltakraujiškai. Nebuvo drastiškų pokyčių, tiesiog pradėjome galvoti, ką mes galėtume pasiūlyti klientams, nesusitinkant su jais akis į akį. Nuo tada prasidėjo įvairiausių idėjų generavimas. Didžiausias iššūkis, kuris mūsų laukė, buvo IT įgyvendinimas. Ne mažą dalį laiko praleidome galvodami apie renginių formatą, tačiau ilgainiui idėjų mums nestigo. Paruošėme įvairių virtualių paslaugų paketus: nuo elementariausių protmūšių, online žaidimų, įmonių vakarėlių iki Kalėdų senelio skambučių. Pastarosios idėjos autorius, beje, buvau aš pats. Dabar galiu įvardinti tai vienu sėkmingiausiu projektu. Galiausiai taškus susidėliojome ir dėl techninių klausimų.
– Ar tavo nuomone kultūros ir renginių organizavimo sektoriaus specialistams aukštasis mokslas yra svarbus?
– Šiam klausimui turiu labai griežtą ir kategorišką nuomonę – aukštasis išsilavinimas labai svarbus, nes tik žmogus, kuris išmano savo darbą, savo srities specialistas, gali suteikti tam tikras kokybiškas paslaugas. Pavyzdžiui, aš nenorėčiau, kad mane operuotų ne daktaras ir visai nesvarbu, kad prieš tai jis jau buvo tai daręs. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenimą priskiriame tam tikrai krypčiai ir ja keliaujame. Manau, kad geriau užtikrintai po žingsnelį judėti į priekį, nei bandyti rizikuoti ir klajoti kryžkelėmis. Aš labai džiaugiuosi, kad mokiausi Kauno kolegijoje, nes ji man padėjo suformuoti mąstymą ir padėjo rasti kelią, kuriuo noriu keliauti.
Visą pokalbį su R. Urbonu apie virtualių renginių užkulisius bei studijų įspūdžius Kauno kolegijoje skaitykite „Kauno dienoje“.
